Paryžius, Luvras, fotoaparatų blykstės, minia susižavėjusių gerbėjų, spaudos dėmesys – tokias ar panašias vizijas paauglės kuria tik sapnuose, širdies kamputyje mažumėlę tikėdamos Pelenės istorija.
Tačiau tikrų pelenių istorijų gyvenime labai reta. Bet jų būna. Devyniolikmetės panevėžietės Katerinos Jablonskis istorija – viena iš tų.
Paryžiečius sužavėjo išskirtiniu grožiu
Grynakraujė čigonaitė Katerina gimė prieš devyniolika metų Panevėžio moterų kalėjime, augo vaikų namuose, pirmą kartą pamačiusi tėvus suakmenėjo iš nuostabos, per trumpą laiką susipažino su juodžiausia čigonų taboro gyvenimo puse, matė narkotikus besileidžiančius ir iki sąmonės netekimo geriančius tautiečius, patyrė veidmainystę ir vergišką darbą bei gausybę kitokių išbandymų.
Tačiau ilgą laiką skriaudęs likimas netikėtai ėmė seikėti sėkmės akimirkas.
Pernai rudenį grožio kūrėjų konkurse Katerina tapo modeliu panevėžietei stilistei Kristinai Molevičienei. Stilistės darbas buvo pripažintas geriausiu, tad modelis ir kūrėja išvažiavo į tarptautinį konkursą Paryžiuje.
Konkursas vyko viename iš Luvro paviljonų. Ten nuo gražuolės čigonaitės ir lankytojai, ir konkurso dalyviai negalėjo atplėšti akių. Užtekdavo stilistei tik pasitraukti į šalį, ir jos modelį apsupdavo bendrauti ištroškę jauni prancūzai.
Norėjo dresuoti eržilus
Toks populiarumas Katerinai tik pridėjo ryžto siekti tikslo – stoti mokytis choreografijos.
Mergina turi įgimtą šokio ritmo pajautimą, pati kuria judesio kompozicijas.
Dabar Katerina mokosi profesinio mokymo centre virėjos ir barmenės specialybių. Ne pati pasirinko tokius mokslus, pernai važiavo į Varėną sužinojusi, jog ten vienintelė vieta, kur ruošia žirgų prižiūrėtojus ir dresuotojus.
Specialistai, pamatę dailią merginą, puolė atkalbinėti negadinti figūros, tikino, kad ne jos liaunoms rankoms skirta tramdyti eržilus.
Nenori būti čigone
Su Katerina susitikome K.Molevičienės vadovaujamoje įstaigoje, grožio salone „Komplimentas”. Čia įspūdingo grožio panelė jau treti metai dažna viešnia.
Reikėtų išgirsti, kaip Katerina taria K.Molevičienės vardą. Su tokiu pasimėgavimu, lyg medų laižytų. Jauna moteris jai – toji stebuklinga pasakų fėja, iš įprasto vaikų namų pasaulėlio išvedusi į platesnius vandenis. Jei ne ji, Katerina ir dabar tebūtų paprasta vaikų namų auklėtinė, pamestas čigonų vaikas.
Nuo pamestinukės istorijos ir pradedame kalbą. Katerina liūdnai šypsosi prisiminusi posakį, jog čigonai savo vaikų nepalieka. Mergina sako, kad skaudu apie tai kalbėti, bet toks gyvenimas, tokia realybė ir nuo jos pabėgti nėra jokių šansų.
O pabėgti Katerina norėtų nuo labai keisto dalyko – nuo savo tautybės. Panelė nuoširdžiai apgailestauja, kad tvarkant dokumentus pasui migracijos tarnybos darbuotojoms prisipažino esanti čigonaitė. Dabar kažin ką atiduotų, jei tautybės skiltyje būtų įrašyta „lietuvė”.
Bijojo būti įvaikinta
Katerina gimė Panevėžio moterų kalėjime. Už ką į tą įstaigą pateko motina, mergina ir dabar tiksliai nežino. Tuomet, kai buvo proga paklausti, gimdytoja minėjo spekuliaciją.
Jaunos panelės atmintyje nelikę nė vieno epizodo iš gyvenimo už vielomis apraizgytų raudono mūro sienų. Ji tik žino, kad į vaikų namus pateko būdama trimetė.
Dabar, jau gyvendama savarankiškai, Katerina mano, jog vaikų namai buvę tikrais namais. Kalbos apie meilės ir rūpesčio trūkumą augant ne tikroje šeimoje, apie prastus vaikų ir auklėtojų santykius Katerinai atrodo mažiausiai keistos.
Tačiau pati Katerina buvo irgi keistas vaikas. Likimo seserys ir broliai svajojo apie įtėvius, vos į vaikų namus įžengus svetimam žmogui viltingai laukė žinios, kad šie žmonės pasiims juos. Tuo tarpu Katerina labai bijojo būti įvaikinta. Maža mergaitė galvojo, kas bus, jei kažkas paskubės, išsiveš ją kaip įdukrą, o vieną dieną pasirodys tikrieji tėvai ir jos neberas.
Kartą viena moteris iš mažamečių grupės išsirinko dvi mergaites – Kateriną bei dar vieną ir kurį laiką svarstė, kurią iš jų pasiimti. Auklėtoja Kateriną pamokė, kad jei nori turėti naują mamą, privalo tai moteriai būti meili, kalbėti su ja, stengtis patikti.
Kai viešnia apsilankė, Katerina tylėjo lyg užsiūta ir akivaizdžiai demonstravo nenorą bendrauti. Moteris pasirinko kalbesnį vaiką.
Vasarojimas kaime virto sunkiu darbu
Vis dėlto kartą Katerinai nusišypsojo laimė. Vasaromis, kai baigdavosi mokslo metai, vaikų namų auklėtinius pasiimdavo iš kažin kur atsiradę globėjai. Viena senyvo amžiaus moteriškė iš Raseinių pasiūlė Katerinai pavasaroti kaime.
Visą gyvenimą mieste, vaikų namuose, praleidusi mergaitė džiūgavo galėsianti iš arti pamatyti arklį, gal net paglostyti.
Katerina sako nejaučianti sentimentų nei čigoniškoms dainoms, nei šokiams prie laužų, nei laisvam klajokliškam gyvenimui, tačiau yra nepaaiškinama begalinė trauka arkliams.
Tačiau tą mėnesį kaime Katerina įsiminė kaip košmarą. Malonioji močiutė visiškai pasikeitė, kai juodvi liko vienos. Nusivežusi į sodybą, jau kitą rytą vaiką ištempė iš lovos ir liepė eiti ravėti daržų.
Nei daržovių, nei piktžolių nepažįstanti Katerina gerokai gavo pylos. Keikdamasi senoji nerinko žodžių ir negailėjo niuksų.
Saulėlydį stebėjo pasislėpusi
Be daržų, Katerinos laukė ruoša apie gyvulius tvarte, šieno vartymas ir grėbimas, o vakare – obuolių pjaustymas.
Globėja net klausyti nenorėjo, kai mergaitė aiškino nemokanti melžti karvės. Teko išmokti. Dabar Katerina juokiasi, kad papuolė gudri karvė, ėmė kartą ir pasibaidžiusi užlipo ant jaunutės melžėjos. Įpykusi bobulė nuo to karto gyvulį melžė pati.
Katerina sako čia gavusi ir veidmainystės pamokėlių. Norėdama žmonėms parodyti, kad iš geraširdiškumo globoja vaikų namų auklėtinę, bobulė ją kartkartėmis išsivesdavo į miestą. Aprengdavo prieštvaniniu languotu sijonu, balta palaidine, liepdavo mautis baltas kojines iki kelių ir tokią tampydavo per kaimynus meiliai išsišiepusi.
Kartą Katerina globėjos paprašė ledų, pasiūlė kartu nuo sodybos iki parduotuvės nueiti tuos du kilometrus. Bobulė baisiai įtūžo, mergaitę išvadino veltėde ir dar bjauriau.
Katerina neišlaikiusi pabėgo iš namų, įlindo į netoliese pamiškėje augusias žoles ir iš ten stebėjo saulėlydį. Pirmą kartą gamtoje matė tokį reginį ir negalėjo atsigrožėti. Girdėjo, kaip įdūkusi globėja laksto aplinkui šūkaliodama, ir labai bijojo, kad šioji jos nesurastų anksčiau, nei nusileis saulė.
Už visos vasaros darbus Katerina gavo dešimt litų. Po tos vasaros mergaitė kategoriškai atsisakydavo važiuoti pas ką nors atostogauti.
Pamačiusi tėvus patyrė šoką
Katerinos viltys pamatyti motiną ir tėvą išsipildė, kai jai suėjo 15 metų.
Vaikų namų auklėtinei niekas iš anksto nepranešė, kad atsirado gimdytojai. Paprasčiausiai vieną kartą auklėtoja atidarė grupės duris ir pasakė, kad pas Kateriną atvažiavo tėvai.
Katerina nespėjo nė apsidžiaugti, kai tie žmonės įžengė vidun. Paauglės rankose laikyti blynai šleptelėjo žemėn. Iš išgąsčio. Mergaitė patyrė šoką.
Prieš Kateriną stovėjo tikrų tikriausi čigonai. Iki tol mergaitė žinojo savo kilmę, bet iš tiesų nesuvokė, ką tai reiškia. Tėvus įsivaizdavo panašius į eilinius gatvėje matytus žmones, tvarkingus ir dailaus sudėjimo. O čia į ją žiūrėjo sena, labai stora čigonė ir pajuodęs vyriškis.
Storoji moteris priėjo ir pabučiavo mergaitę. Pati Katerina nepajuto jokio širdies krustelėjimo, jokio kraujo ryšio. Žiūrėjo į tuos žmones lyg į svetimus ir baiminosi minties, kad gali tekti praleisti su jais likusį gyvenimą.
Rūpėjo pamatyti giminaičių gyvenimą
Katerina dar ir dabar prisimena baisią gėdą, kurią patyrė su tėvais važiuodama į Vilnių, į čigonų taborą, kur buvo giminės namai. Mat po daugelio metų dukrą prisiminę tėvai vaikų namų administracijai parašė prašymą Kateriną pasiimti mėnesiui.
Penkiolikmetei buvo smalsu, kaip ir kur gyvena gimdytojai, o labiausiai rūpėjo išsiaiškinti, kodėl ji tapo pamestinuke.
Čigonų tabore Katerinos laukė krūva netikėtumų. Pirmiausia į tėvų namą sugužėjo gausybė giminaičių. Visi stebėjosi, kokia graži Jablonskių jauniausioji duktė.
Čia Katerina patyrė antrąjį šoką, sužinojusi, kad, be jos, yra dar trys broliai ir dvi seserys. Nė vienas iš jų neaugo tėvų namuose, visi išblaškyti po valdiškas įstaigas Baltarusijoje, Kaliningrade ir Lietuvoje.
Vėliau Katerina turėjo progą pamatyti brolį Mišą ir sesę Vandą. Vaizdas nepradžiugino, jie gyvena kaip čigonai.
Tėvai jau rengė dukrą vestuvėms
Paauglės parodymas plačiai ir triukšmingai čigonų giminei pasibaigė didžiuliu girtavimu. Čia Katerina gyvu pavyzdžiu pamatė, kas yra narkomanai, matė tokius tėvų namuose besibadančius adatomis.
Niekada nemačiusi orgijų, Katerina tetroško vieno: kuo greičiau atsidurti vaikų namuose. Nežinia, kaip penkiolikmetė būtų ištvėrusi mėnesio viešnagę, jei ne netoliese gyvenan-tys jos tikri seneliai.
Senelių namuose mergaitė ir rado išsigelbėjimą, mat giminaičiai naujai pasirodžiusią gražuolę šeimos atžalą jau kėsinosi ištekinti. Kai tik tėvų namuose prasidėdavo kasdienis girtavimas, kartu įsiplieksdavo kalbos apie kandidatus Katerinai į vyrus.
Katerina nuo tokių kalbų purtėsi ir eidavo nakvoti pas senelius. Tėvo tėvų namai buvo visai kitokie – švarūs, tvarkingi ir be girtų svečių.
Močiutė šiek tiek pasakojo apie giminę, vardą Katerinai sugalvojo irgi ji. Tačiau klausimas, kodėl motina čigonė neaugino nė vieno savo vaiko, liko be atsako. Suaugusieji apsimesdavo, jog tokio klausimo negirdi.
Ir seneliai, ir tėvai Katerinos prašė nebegrįžti į vaikų namus, likti tabore, bet mergina nekantriai skaičiavo minutes iki atostogų galo.
Tėvą Katerina matė dar kelis kartus, jis buvo atvažiavęs dukters aplankyti, atveždavo saldainių. Po metų tėvas mirė nuo alkoholizmo.
Motina dukrą paliko antrą kartą: po viešnagės tabore, kai Katerina nesutiko likti su čigonais, ji mergaitės daugiau nelankė.
Pažadas virto realybe
Kai Katerinai ėjo septyniolikti metai, viena iš miesto kirpyklų birželio pirmosios proga vaikų namų auklėtiniams organizavo labdaringą akciją – nemokamai juos apkirpo. Taip Katerina pateko į grožio salono „Komplimentas” vadovės K.Molevičienės akiratį.
Stilistė iš karto pastebėjo egzotiškų veido bruožų mergaitę, davė jai vizitinę kortelę ir pažadėjo aplankyti.
Katerina tik šyptelėjo išgirdusi šį pažadą, nes buvo išmokusi netikėti ir nepasitikėti. Žmonės ne kartą buvo atkreipę į ją dėmesį, žavėjosi grožiu, žadėjo surasti būdų dailios išvaizdos merginai daryti karjerą, bet realiai niekad nieko nevyko.
Vaikų namų auklėtinė neteko žado, kai vasaros pabaigoje pas ją atvažiavo K.Molevičienė su visažiste. Katerina gavo galimybę pabandyti būti modeliu.
Širdį pavergė mėlynos akys
Sulaukusi pilnametystės, Katerina turėjo palikti vaikų namus. Į Varėną važiavo dėl žirgų ir todėl, kad norėjo kitokios aplinkos.
Grįžti traukė ne tik gimtos vietos, Panevėžyje buvo likęs širdies draugas Aurimas Šukys. Jis irgi iš vaikų namų. Į valdišką įstaigą pateko būdamas 17-os, kai mirė mama.
Katerina naujoką įsimylėjo iš pirmo žvilgsnio, dėl ypatingų mėlynų akių. Pora draugauja trejus metus, dabar gyvena išsinuomotame bute, Aurimas mokosi automechaniko specialybės. Nei tuoktis, nei auginti vaikų neketina, mano, kad dar anksti.
Mergina griežtai pasiryžusi siekti užsibrėžtų tikslų: baigti dabartinius mokslus, įstoti į choreografiją, susirasti gerą darbą, įsigyti nuosavą būstą, o tik tada galvoti apie šeimą.
Gailutė Kudirkienė
„Panevėžio rytas”