Kainų šuolį dabar populiaru lyginti su stichine nelaime. Tai itin mėgsta daryti politikai. Tačiau pasakę A, jie pamiršta visas kitas abėcėlės raides. Kainos esą kyla stichiškai, bet nuo to jokios apsaugos nėra. Atrodo, valdžia naiviai tiki, jog nuo šios ligos esą pagyjama savaime. Gyvenimas, anot premjero, gerėja, panikuoti pagrindo nėra. O tas neva „vis gerėjantis” gyvenimas ruošia Lietuvai vis naujus skaudžius klausimus.
Amerikietiška „Katrina” sukėlė ne tik potvynį Naujajame Orleane. Jos griaunančią galią pajutome degalinėse, kurios beveik kasdien didino benzino ir dyzelino kainas.
Tikrai nereikės ilgai laukti dar vieno ekonominio šoko, kuris bus ne mažiau skaudus už pirmąjį. Įkandin naftos brangs dujos. Gyventojams tai reikš didesnes šilumos sąskaitas, pramonei – mažesnį pelną.
Atrodytų, jau vien tai yra pakankamas pagrindas ne tik mažai ką galinčių prezidento ir opozicijos kalboms, bet ir Vyriausybę vairuojančios daugumos realiems darbams. Juolab, kad jei nuolat vis didės tiek degalų, tiek ir dujų bei šilumos kainos, 2007-ųjų sausio 1-ąją eurą matysim kaip savo ausis be veidrodžio.
Politikams visuomet paranku ir itin lengva girtis keliais ar keliasdešimčia litų padidinus pensijas. Tačiau daug sunkiau bent keliolika centų atpiginti energijos išteklius. Čia valdžia tvirtina esanti visiškai bejėgė. Kartu aiškinama, kad jokių jos pastangų esą ir nereikia.
Premjerą ramina naujausia statistika: brangstant benzinui, kasdienio vartojimo prekės pinga. Panašiai tvirtina ir prekybininkai, kurie primena, kaip kasdienių prekių kainas „prilaikė”, o kartais net ir smukdė nuolat besitęsiančios „kainapjūtės” ir išpardavimai.
Tačiau arši prekybininkų konkurencija nebuvo ir nėra vienintelis prekių pigumo šaltinis. Parduotuvių kainų kare pirmiausia kenčia tiekėjai.
Gamintojus didesnės sąnaudos ir vis griežtesni prekybininkų reikalavimai pavojingai spaudžia į kampą. Jie skundžiasi, esą uždelsti atsiskaitymai su tiekėjais yra vienas šaltinių finansuoti sparčiausią Europoje lietuvių prekybininkų plėtrą.
Matyt, įkvėpti šių įspūdingų rodiklių, valdantieji taip pat renkasi geriausią Lietuvoje verslą – pirkti ir parduoti. Dar geriau, jei parduodi tai, ko nepirkai. Kaip antai – „Mažeikių naftos” akcijas bei daugumą likusių valstybinių energetikos įmonių. Pinigų atsiranda ir pensijoms kilstelėti, ir partijos kasai. Ir dar lieka.
O štai būtinoms investicijoms nei lėšų, nei pastangų jas gauti, jau nebėra.
Uždarius atominę jėgainę teks pirkti daugiau brangesnių rusiškų dujų. Alternatyva – nauja branduolinė jėgainė. Jau ir Vakarų Europoje, kuri iki šiol buvo itin alergiška branduolinei energijai, vis stipriau pučia kiti vėjai. Vilniuje kol kas nematyti jokių konkrečių darbų, kurie įrodytų, kad tai rūpi ir mūsiškei valdžiai.
Dujų tiekėjai rusai gauna dar vieną kortą – dujas Europai jie galės tiekti apeidami Baltijos šalis ir Lenkiją. Lietuvoje dėl to šurmulį kelia tik opozicija. Diplomatinių valdžios pastangų – nė kvapo. Valdantiesiems dabar labiau rūpi būsimosios biudžeto dalybos. O kuo daugiau surinksi, tuo daugiau galėsi pasidalinti.
Valdžiai naujas išpardavimas – geriausias receptas nuo kainų šoko. Tačiau tuomet gyvenimas verčia ieškoti atsakymo: koks receptas mus išgelbės nuo tokios valdžios.
Paulius Milčius, žurnalistas.