Ponas Bronius su siaubu skaito skelbimus, kad pradedamos statybos pačiose gražiausiose Klaipėdos vietose – vienas po kito užstatomi miesto skverai ir skveriukai. „Manęs visai netenkina argumentas, kad Niujorkas vien gelžbetonio ir stiklo džiunglės, o žmonės gyvena”,- piktinosi miestelėnas. Jam antrino ir ta pačia tema kalbėjusi ponia Giedrė: „Kažkodėl labai jau eksploatuojamas Niujorko pavyzdys. O kodėl nenurodomas, tarkim, Paryžius ar Praha – kaip šiuose miestuose tausojami žalieji plotai. Iš bičiulių Prahoje sužinojau stulbinantį dalyką: ketinama nugriauti kelis kvartalus beveik miesto centre ir užveisti parkus. Žmonės galvoja ne apie pelnus, o apie savo ir vaikų ateitį”.
Niujorko temą pratęsė ir ponas Alvydas, kuris teigė, kad Niujorke gyvenęs dvejus metus. Jam labai juokinga, kai iš, kaip jis suformulavo, pigmėjų aukštumėlės dairomasi į Niujorko dangoraižius. „Taip, Niujorko gatvės mūsų, beveik kaimiečių, akimis, tikrai slogios. Tačiau pačiuose dangoraižiuose – komfortas. Daugelyje gyvenamųjų dangoraižių yra natūralios gamtos oazės – auginami medžiai, daiginama žolė. Sodelius ar darželius terasose užsiveisia ir patys būstų savininkai ar nuomininkai. Kad ir kur žmogus gyventų, jam reikalinga gamta. Niujorko dangoraižių gamta, kaip ir daug kas Amerikoje, atrodo sintetinė. Na, koks medis, tegul pats gražiausias, jei jis neošia, jei jis nuprausiamas ne lietaus, o vandentiekio tiekiamu vandeniu per gudrios konstrukcijos žarnas. Žavėjausi žmogaus genialumu prisitaikyti. Mes, lietuviai, turėdami galimybių gyventi ne sintetinėje aplinkoje, turėtume tai labai vertinti”,- kalbėjo ponas Alvydas.
„Vakarų ekspresas”