Daugelis dalyvavusiųjų Jovitos Aukštikalnytės tapybos darbų parodos atidaryme ir dauguma tų, kurie lankysis „Sofos” galerijos salėje, pasakė ir pasakys – ne! Galerijos savininkas Valdas Gilius tvirtino, kad tokia tapybos maniera yra Jovitos savastis, kad niekas dabar tokios giliai pastozinės tapybos darbų Lietuvoje netapo.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad Jovita tiesiog mėgaujasi rupiomis faktūromis, žaidžia aliejinių dažų galimybėmis, kartais tiesiog tepdama dažus pirštais, delnu, lentele, špateliu, nesinaudodama teptukais. Tai savotiškas „tapybinės duonos” kepimas su pirštų atspaudais ir… širdies virpėjimo pėdsakais.
Geriau įsižiūrėjęs, spalvų grioviuose ir jų persipynime pamatai seno sodo medžius, jų lajas ir kamienus, kituose darbuose – žmonių veidus, senų namų langus ir dar kažką, ką gali padiktuoti kiekvieno žiūrinčiojo vaizduotė ir fantazija. Jovita neneigia profesionalaus komponavimo dėsnių, šiltų ir šaltų spalvų žaismo, linijų ritmikos įvairovės ir drobės ploto darnos. Ji sėkmingai transformavo ir savaip interpretavo geriausias A.Martinaičio, V.Eidukevičiaus, A.Samuolio, J.Čeponio ir pagaliau A.Gudaičio kūrybos tradicijas, kurias įdiegė jai dėstytojas Vaitkūnas, kovojęs už savo ir savo mokinių kūrybinę laisvę. Minėti dailininkai sukūrė savitą lietuviškosios mokyklos stilių, paremtą ne tik tema, bet ir pastozine „grubia” tapymo maniera.
Įdomu, kad nepažįstantieji autorės prieš parodos atidarymą niekaip negalėjo įspėti, kuri iš susirinkusiųjų yra Jovita Aukštikalnytė. Daugelis nustebo, kai į priekį išėjo kukliausia iš visos salės jauna „persona”, nedidukė, juodaplaukė, su dviem mokiniškomis kasytėmis, su tamsiai mėlynu džinsiniu apdaru. Jokios bohemos požymių, jokio išskirtinumo. Kai paklausiau, iš kur tas paprastumas, Jovita rimtai, trumpai drūtai atsakė: „Tai mano stilius, man taip patogu, o kietai supintos kasyčių uodegėlės padeda, kad galva nesprogtų nuo minčių ir „įtampos”.
Sokratas suverždavo galvą aukso lanku, kad galva neplyštų nuo minčių.
Žvelgdamas į Jovitos darbus, stebiesi, kaip gali tokia jauna dailininkė sukurti tokias „sunkiosios” tapybos drobes, kupinas vyriško spontaniškumo, jėgos, gluminančio poveikio, vis dėlto susieto su giliai užslėpta moteriška lyrika, meile gamtai.
Beje, kaip sakė pati autorė, daugelis siužetų ir darbų „atrasti” Druskininkuose, per tradicinį „Raigardo” plenerą. Ko tik neužburia to Čiurlionio vizijos…?!
Alfonsas Šuliauskas
Druskininkų naujienos