„Svajojau apie piešimą, norėjau būti gravere, bet tapau laikrodininke. Kartais gailiuosi, kad svajonė neišsipildė, – šypsodamasi prisipažino 45 metų laikrodininkė Nijolė Stankevičienė. – Tačiau ir šis darbas man patinka. Romantikos nėra, tačiau daug ramybės, bendravimo su įvairiais žmonėmis”.
Neteko piniginės ir klientų laikrodžių
Moteris sutinka, kad pusę gyvenimo laikrodininkai praleidžia ant kelių. Prie Kauno autobusų stoties dirbanti laikrodininkė liūdnai palingavo galva prisimindama epizodus, kai netyčia nukritusių smulkių laikrodžių detalių šliaužiojant keliais tenka ieškoti po kelias valandas.
„Po to nusivylusi grįžtu namo ir staiga ilgai ieškota detalė iškrenta iš mano drabužių”, – prisiminė laikrodininkė.
Tačiau tuoj pat apsidžiaugė, kad per 26 darbo metus ji nepatyrė kartėlio, kaip vienas jo kolega. Tąsyk į namus atsinešęs sutaisyti prabangų laikrodį, verandoje dirbęs vyras iš apmaudo ir įtūžio galėjo tik keiktis, kai musė nusinešė prie jos kojelių prilipusią šveicariško laikrodžio detalę.
„Man įvyko… Na, tai vis dėlto jau ne kuriozas, o „juodas” įvykis, – mostelėjo ranka Nijolė. – Kartą dirbdama nepastebėjau, kai vagis išsinešė piniginę su keliais klientų laikrodžiais, kuriuos rengiausi neštis taisyti į namus”.
Didelė konkurencija
Moteris laikrodininkė? Kaune, tikino N.Stankevičienė, beveik pusė, o gal net daugiau, laikrodininkų yra moterys: „Tačiau sutinku su vyrų laikrodininkų teigimu, kad tai – vyriškas darbas. Vis dėlto pagrindas – tikslioji mechanika. Tačiau moterys turi daugiau kantrybės”.
Kas yra geras laikrodininkas? Moteris mano, kad viena pagrindinių jo savybių sugebėti klientui pasakyti, kad šio, labai seno, laikrodžio taisyti jau neverta: „Tiesa, šiais laikais sukčiaujančių praktiškai nepasitaiko, nes tarp laikrodininkų labai didelė konkurencija”.
Klientai prieš 20 metų ir dabar? „Dabar žmonės mandagesni, – mano Nijolė. – Nors dabar dauguma žmonių perka pigius laikrodžius. Ryškėja kontrastai. Seni rusiški laikrodžiai būdavo prastesnio dizaino, bet labai geri. Kartais atneša ir labai gerų laikrodžių. Teko taisyti ir prabangų „Rolex”. Tačiau teko ir nuvilti klientus, kurie manydavo, kad jų laikrodžiai labai geri, o iš tiesų būdavo neoriginalūs”.
Klientai atneša šokolado, kviečia kavos
Akys ir nugara – labiausiai kenčiančios laikrodininkų kūno dalys: „Dauguma jau negali gyventi be masažų ir specialių vonelių, tepalų”.
Per dieną vidutiniškai galima pataisyti iki 10 laikrodžių, nors yra tokių laikrodininkų, kurie sutaiso ir 20. Laikrodininkė dar niekada nebuvo dėl savo smalsumo „išrengusi” laikrodžio: jis sudarytas iš ne mažiau 50 detalių.
„Lūpos, pincetas, keli atsuktuvai, – pagrindinius darbo įrankius vardijo N.Stankevičienė. – Tačiau yra laikrodininkų, kurie perka aparatūrą ir už kelis tūkstančius litų”.
Nijolės akyse blykstelėjo ugnelės prisiminus, kad kartais klientai kviečia išgerti kavos ar vyno taurės, atneša gėlių ar šokolado, su kai kuriais moteris, apsikeitusi telefono numeriais, draugiškai pabendrauja.
„Nemalonu, jei senyvo amžiaus netvarkingi ir prakaituoti vyrai kartais prašo užsegti laikrodį. Keista, kai ateina prabangiai apsirengusi poniutė, o laikrodžio apyrankė – nešvari, – laikrodininkė prisiminė nemalonias situacijas ir patarė: – Laikrodžius reikia saugoti nuo drėgmės, mechaninius, nors ir nenaudojamus, reikėtų bent kartą per savaitę užvesti”.
Taiso ir kruvinus laikrodžius
Laikrodžių taisykloje autobusų stoties rajone dažniausiai apsilanko vyresni, senyvo amžiaus žmonės, atvykėliai iš rajono arba kuklus jaunimėlis. Senuose laikrodžiuose Nijolė randa ir įvairių gyvių: „Kartais suspiegiu ir pašoku nuo kėdės, kai iš didelių senų laikrodžių ant stalo išsibėgioja dideli tarakonai”.
Tarybiniais laikais elektroniniai laikrodžiai būdavo užpildomi ir gyvsidabriu: laikrodininkai atidaro ir pažyra gyvsidabrio kamuoliukai: „Tuomet nežinojome, kad tai labai kenkia, nors mums nemokamai duodavo sulčių”.
Žmonės ateina pasiimti laikrodžio ir po mėnesio, dviejų: „Buvo ir po vienerių ar net dvejų metų, – šyptelėjo laikrodininkė. – Turime teisę laikrodį saugoti pusmetį, tačiau žmonės ateina su kvitu ir prašo laikrodžio. Kartais moteris prisipažįsta, kad vyro nėra tarp gyvųjų, o laikrodis bus kaip prisiminimas”.
Atneša klientai taisyti ir kruvinus laikrodžius: „Vieni – po traumų. Kraupiau, kai žmogus, atnešęs kruviną laikrodį, neslepia: jo savininkas tik ką žuvo avarijoje…”
Darius Sėlenis