Graikijoje tebegyvuoja prieš tūkstantį metų įkurta valstybė valstybėje, iki šiol savo sienų neleidžianti peržengti moterims
Šiuolaikinį žmogų žinia, kad į vieną Graikijos pusiasalių griežčiausiai uždrausta įkelti koją moterims ir net gyvūnų patelėms, šokiruoja. Pasaulis, regis, jau seniai atprato taip įžeidžiamai rūšiuoti žmones.
„Supratau, vienuolius taip stengiasi apsaugoti nuo pagundų”, – apsidžiaugia supratusi tokio nešiuolaikiško draudimo prasmę paauglė. Ji viena iš penkių šimtų turistų minią gabenančio laivo keleivių. Atono vienuolynus galima apžiūrėti vieninteliu būdu – pusės kilometro atstumu atitolus nuo jo pakrančių.
Dvasinių ieškojimų ir susikaupimo vieta
Keturiomis kalbomis skamba ekskursijų vadovų pasakojimas apie šios jau daugiau nei tūkstantį metų egzistuojančios vienuolių respublikos istoriją.
Moterys yra paguodžiamos, kad ir vyrai į šią susikaupimo vietą yra praktiškai neįleidžiami. Leidimą aplankyti Atono pusiasalį išduoda Salonikuose. Ir tik pateikus atitinkamus dokumentus, įrodančius tokios kelionės būtinybę. Per dieną Atone turi teisę išsilaipinti iki šimto žmonių, daugiausiai dvasininkų luomo. Devyni dešimtadaliai jų – pravoslavai ir tik dešimt žmonių, išpažįstantys kitokį tikėjimą.
Lygiai pirmą valandą Graikijos laiku (šis nesutampa su Atono respublikos oficialiuoju, Bizantijos laiku, skiriasi nuo dabar priimtojo daugiau nei trimis valandomis), svečiai išsilaipina vienintelėje Atono prieplaukoje. Iš jos pajuda mikroautobusai, išvežiojantys po dvidešimt iki šiol veikiančių vienuolynų.
Turistai nuo laivo denio mato tik aštuonis iš jų, išsidėsčiusius vienoje pusiasalio pusėje. Vienuoliai, įsikūrę kitoje pusėje, yra netrikdomi net prašalaičių žvilgsniais.
Nekintanti tradicija
Pirmosios vienuolių gyvenvietės Atono kalne įkūrimo data laikomi 885-ieji, kitų šaltinių teigimu, – 963 metai, kai imperatorius Fokas atidavė kalną vienuoliams. Imperatoriaus Konstantino 1060 m. išleistu dekretu uždraustas įėjimas į šventosios bendruomenės kalną moterims, naminių gyvūnų patelėms bei bebarzdžiams berniukams.
Vienuolių valstybės klestėjimo metais čia gyveno net 40 000 vienuolių. Nepriklausomybė ir autonomija buvo rūpestingai saugomos visuomet. Net užkariautojai Osmanų imperijos laikais paliko vienuolius ramybėje. Teigiama, kad už nemažą kasmetinę duoklę. Tačiau visais laikais užkariautojai siaubdavo ir degindavo vienuolynus. Kai kurie jų neatstatyti iki šiol.
Vienuolynai priklauso ne tik graikų vienuoliams. Atone yra ir serbų, bulgarų, rusų, ukrainiečių vienuolynų. Ukrainiečių vienuolyno kompleksas iškilo per pastaruosius penkerius metus. Gana ryškių spalvų rusų vienuolynas (anot rusiškai kalbėjusios gidės – gražiausias pusiasalyje, nors kiti gidai šio fakto ir nepažymėjo) turi tūkstančio vietų valgomąjį ir tokiam pat skaičiui pacientų skirtą ligoninę. XX amžiaus pradžioje Atone gyveno net 2000 rusų vienuolių. Dabar jų tėra 70. Panašiai ištuštėjo ir kiti vienuolynai – iš viso didinguose pusiasalio statiniuose dabar gyvena tik apie 1500 vienuolių.
Elektra iš saulės ir neuždrausti gėrimai
Turistams skirtuose leidiniuose teigiama, kad pusiasalyje iki šiol nėra elektros, gerų kelių, transporto, bet yra didžiulis turtas – bizantiškos bažnyčios, šventyklos, pilnos ikonų ir liturginių reikmenų, bibliotekos su vertingais rankraščiais. Matyt, jie ir viliojo įvairaus plauko plėšikautojus. Per kiekvieną karą Graikijoje būdavo apiplėšiami ir vienuolynai. Jie ypač nukentėjo XIII amžiuje per Kryžiaus žygius.
Dauguma vienuolynų elektrą turi – ant stogų įrengtos saulės baterijos.
Atono pusiasalyje yra bene vienintelis pasaulietiškas miestelis – Uranopolis. Šis pavadinimas, anot gidų, reikštų padangių miestą. Jo gyventojai neblogai pelnosi iš to, kad laivai su turistais gali naudotis tik jo prieplaukomis. Gatvelėse viena prie kitos rikiuojasi tavernos, juvelyrinės, suvenyrų ir ikonų parduotuvės. Miestelyje lankosi ir vienuoliai – barzdoti, nuo galvos iki kojų vilkintys juodai vyrai. Ilgos kelnės ir ilgarankoviai apsiaustai, pasiūti iš į ne visai ploną vilnonį audinį primenančios medžiagos, kaitrią dieną ne patys tinkamiausi drabužiai. Tačiau tradicijų tenka paisyti. Laimė, prieš keletą šimtų metų nieko nebuvo pasakyta apie amerikietiškąją kokakolą, todėl jaunas vienuolis žingsniavo Uranopolio gatve net nemėgindamas slėpti jos butelio – laikė jį tiesiog po pažastimi.
Gaisras tapo moterų užtarėju
Graikai didžiuojasi ir kita vienuolynų respubliką primenančia vietove. Kalambaka – nedidelis vaizdingas miestelis lygumoje, iš kurio puikiai matomos lyg stulpai į dangų kylančios 24 uolos.
Jų viršuje, kvapą gniaužiančiame aukštyje, stovi Meteoros vienuolynai.
Nesuvokiama, kaip tokiose vietose buvo pastatyti šie statiniai, kurių seniausias priskiriamas XIV a. Norint patekti į vieną iš jų, pastatytą 600 metrų aukštyje, tenka įveikti beveik keturis šimtus laiptelių.
Svilinanti kalnų saulė tokį kopimą paverčia itin varginančiu, ir žmonių vora juda lėtai.
Tačiau turistams reikia įveikti tik nedidelę kelio atkarpą – autobusai atgabena didžiąją kelio dalį, o vienuoliams tekdavo įveikti uolas nuo pat jų papėdės. Ir dar atgabenti statybai reikalingas medžiagas, o vėliau ir maisto produktus iš žemumoje vienuolynams priklausiusių žemių.
Šiuo metu veikia šeši vienuolynai, didžiausiame jų tėra iki dešimties vienuolių, tačiau išlikę statiniai yra įspūdingo dydžio. Iš erdvių valgomųjų bei koplyčių, plačių koridorių ir vyno saugyklų galima įsivaizduoti čia gyvenus šimtus žmonių.
Visi veikiantys vienuolynai paeiliui priima turistus. Tad panorusiam aplankyti juos visus ir pamatyti ten saugomus bizantiškojo meno kūrinius – freskas, ikonas, rankraščius, senovinius ginklus, vyndarystės reikmenis ir papuošalus, tektų apačioje esančioje Kalambakoje praleisti ne vieną dieną, o gal ir savaitę.
Vienuolynuose, išskyrus jų koplyčias ir muziejus, galima fotografuoti. Išvydęs fotoaparato blykstės švieselę, vienuolis, prižiūrintis muziejų ir prekiaujantis ikonomis, smilkalais bei smulkiais suvenyrais, pakeltu balsu mėgina sutramdyti daugiatautę turistų minią.
Kadaise Meteoros vienuolynuose moterys taip pat neturėjo teisės lankytis. Tačiau po vieno gaisro, kurio gesinti pirmosios atskubėjo kalvų papėdėje gyvenusios vienuolės, senas draudimas buvo pažeistas ir nebeteko prasmės. Vėliau moterims kalvose leista įkurdinti savo vienuolyną.
Legenda byloja, kad pirmojo vienuolyno įkūrėją Šv.Atanazą nuskraidino kalno viršūnėn erelis. XVI a. vidurys – vienuolynų klestėjimo laikotarpis. Tada net ant 24 uolų buvo įkurdinti vienuolynai ir šventyklos.
Daiva Valevičienė