Tuo metu, kai Latvijos premjeras A.Kalvitis pareiškė, kad Latvija ketina vienašališkai atsisakyti ES kokybės standartų degalams, kad galėtų jų pigesnių atsigabenti iš Baltarusijos, ir jau išsiuntė oficialius laiškus ES pareigūnams su tokio žingsnio motyvacija, Lietuvos premjeras A.Brazauskas bejėgiškai skėsčioja rankomis – esą nieko negalima pakeisti. Vyriausybės vadovas atkakliai kartoja, kad valdžia negali nei sumažinti akcizo, nei leisti importuoti pigesnį benziną iš NVS šalių, nei priversti „Mažeikių naftą” mažinti savo produkcijos kainas. Kaimynai latviai gi netgi rizikuoja užsitraukti ES nemalonę ir sulaukti sankcijų už vienašališkus sprendimus. Jie jau renka duomenis ataskaitai apie galimas teigiamas ir neigiamas tokio žingsnio pasekmes. T.y. nuodugniai analizuoja situaciją ir ieško išeities, skirtingai nei tik pasyvaus stebėtojo ir bejėgiško susitaikėlio poziciją užėmusi mūsų Vyriausybė.
Antra vertus, gali atsitikti ir taip, kad ant latvių niekas nerūstaus. Vakar į pasitarimą Mančesteryje susirinkę ES valstybių finansų ministrai, dvi dienas svarstysiantys naftos kainų šuolio problemas, gali ir pritarti lankstesniems valstybių veiksmams. Praėjusią savaitę Europos Komisijos energetikos komisaro A.Piebalgo paskelbtame pasiūlymų pakete, be kita ko, buvo paraginta padidinti naftos ir dujų tiekimą ir derėtis su didžiausius šių žaliavų išteklius turinčių šalių, ypač Rusijos bei Norvegijos, vadovais. ES taip pat pasiūlė nacionalinėms vyriausybėms operatyviau ir efektyviau reaguoti į krizes naftos rinkoje, t.y. suteikia tam tikras laisves ir iniciatyvą veikti lanksčiau.
Tačiau mūsų Vyriausybė nerodo iniciatyvos nei derėtis dėl mažesnių akcizų, nei dėl galimybių įsivežti degalų iš Rusijos ar Baltarusijos, nei sumažinti privalomąsias atsargas, nei paieškoti rezervų „Mažeikių naftos” produkcijos kainodaroje, nors pati valdo apie 40 proc. šios bendrovės akcijų.
Žaliavos kaina sudaro tik maždaug 50 proc. degalų kainos. Ją lemia pasaulinės tendencijos, ir Lietuva, žinoma, tėra ašara Dievo aky.
Tačiau likusią degalų kainos pusę sudaro akcizas ir pridėtinės vertės mokestis. Šiai daliai valdžia jau gali daryti įtaką derėdamasi su ES. Tą daryti paragino ir buvęs vyriausiasis derybininkas su ES P.Auštrevičius. Tačiau atrodo, kad į ES finansų ministrų pasitarimą Lietuvos atstovai išvyko neturėdami nei įgaliojimų, nei idėjų – tik paklausyti ir pabūti pasyviais stebėtojais.
Kita galimybė – peržiūrėti privalomųjų naftos atsargų normatyvą (dabar atsivežus 100 tonų naftos, 8 tonas reikia įšaldyti kaip valstybės rezervą), arba apskritai jas mažinti. Tokią galimybę siūlo ūkio ministras K.Daukšys. Estai kaupia rezervą vos 5 dienoms, latviai visiškai nekaupia, mes gi kaupiam 63 dienoms. Tačiau Vyriausybė nerengia ir neteikia Seimui atitinkamo įstatymo pataisos. Kam ta bėda…
Anot A.Brazausko, jei „tvarkingai ir su galva dirbi”, didžiuliai naftos įmonių pelnai yra natūralus dalykas. Per šių metų pusmetį „Mažeikių nafta” uždirbo beveik 400 mln. Lt pelno – t.y. 1,6 karto daugiau nei pernai. Kiek čia buvo „galvos”, o kiek galimų spekuliacijų, jei patys įmonės atstovai aiškina, kad bet kurios naftos perdirbimo įmonės pelningumą lemia skirtumas tarp žaliavos kainos ir benzino kainos? Vadinas, tereikia didesnės perdirbimo maržos, ir pelnas garantuotas? Ar tam reikia didelės galvos? Beje, Europos Komisija šiuo metu nagrinėja įmonės kainodarą (jai buvo pateiktos Lietuvos konkurencijos tarybos išvados apie galimą piktnaudžiavimą) ir šio mėnesio pabaigoje paskelbs savo išvadas.
Dabar visas šias galimybes paverskime centais. Akcizas benzino kainoje sudaro 99 centus – jei pavyktų jį sumažinti, poveikis kainai būtų nemenkas. 20 centų būtų galima „numušti”, jei PVM negaliotų akcizui (dabar jis taikomas Roterdamo kainos ir nemenko akcizo sumai). Dar du – keturi centai „nukristų”, jei būtų sumažinti naftos produktų rezervai.
Audronė Kanapickienė