„Aš nenoriu to prisiminti. Stengiuosi apie tai negalvoti. Negeri tie prisiminimai. Skaudūs”, – šiandien sako trisdešimtmetis jonaviškis Aurimas, nenorintis viešinti savo pavardės, nes jis tiki, kad galų gale pradėjo normalų gyvenimą.
Gražiausius savo gyvenimo metus vyras praleido už grotų.
Kalėti jam teko Lukiškių tardymo izoliatoriuje bei Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje.
Tris kartus vyras buvo teistas už vagystes, vieną – už ginkluotą plėšimą.
„Turėjau gerą vardą tarp nusikaltėlių – buvau patikimas žmogus, turėjau ir ginklą. Man nebuvo beveik jokių ribų. Matyt, tuo metu galėjau padaryti bet ką. Todėl galbūt dabar reikėtų džiaugtis, kad mano biografija nesutepta žmogžudyste”, – pasakoja Aurimas.
Pradėjo nuo mašinų vagysčių
Savo „karjerą” dar būdamas paauglys Aurimas pradėjo nuo mašinų vagysčių. Su sėbrais jas grobdavo, vėliau arba parduodavo, arba reikalaudavo išpirkos.
Tačiau, kaip ir reikėjo tikėtis, vaikinus sulaikė. Teismas tąsyk skyrė trejų metų laisvės atėmimo bausmę.
Išėjęs į laisvę vaikinas nė neketino keisti savo gyvenimo būdo – mat vogti atrodė labai vyriška. Istorija kartojosi – nepraėjus nė metams, Aurimą ir vėl sulaikė.
Vaikinas vėl atsidūrė už grotų, tačiau būdamas „zonoje” Aurimas nusikalto dar kartą.
„Skėliau vienam tokiam kartu sėdėjusiam. Po to mano smūgio jam prireikė medikų pagalbos. Buvau pripažintas recidyvistu ir perkeltas į Alytaus griežtojo režimo pataisos darbų koloniją”, – lėtai rinkdamas žodžius pasakoja vaikinas.
Tačiau ir tai jam nebuvo pamoka. Grįžęs į laisvę, vaikinas vėl ėmėsi senų žygių.
Nepavykęs apiplėšimas
Paskutinis ir rimčiausias Aurimo nusikaltimas – ginkluotas plėšimas.
„Tą kartą man paskambino vaikinai iš vienos Kauno gaujos. Paaiškino, kad viename Kauno rajono kaimelyje gyvenantys „pilstuko” gamintojai kitą naktį laukia spirito siuntos.
Jo vertė buvo 10 tūkst. litų. Nurodymas buvo įsibrauti į tų žmonių namus ir atimti pinigus. Mat akivaizdu, kad laukdami spirito jie pinigus turėjo”, – prisimena Aurimas.
Po vidurnakčio abu vyrai – Aurimas su sėbru – pasibeldė į nurodyto namo duris.
Tačiau jas pravėrė ne senyvas žmogus, kaip buvo aiškinama, o vidutinio amžiaus maždaug dviejų metrų ūgio augalotas vyras.
„Tačiau pasirinkimo nebuvo. Veržėmės vidun. Žinoma, turėjome ir ginklus. Iki šiol nežinau, kaip ten buvo – viskas vyko akimirksniu, – tačiau šeimininkas buvo ne pėsčias.
Jis prie durų laikė šautuvą, tad mums nespėjus tinkamai sureaguoti, šeimininkas šovė į mano draugą”, – prisimena Aurimas.
Aurimui nebeliko nieko kito, tik sprukti. Šeimininkas iškvietė policiją, į įvykio vietą atvyko ir medikai.
„Tarp mūsų yra nerašytas įstatymas – jei įkliūvame, viską „ant savęs” ima vienas, o kitas iš balos išlipa sausas. Taip yra buvę ne kartą. Tarkim, „sėda” mano bendras, o aš lieku laisvėje. Arba – atvirkščiai”, – aiškina dešimtmetį kalėjime praleidęs Aurimas.
Išdavė sėbras
Tačiau tąsyk viskas susiklostė kitaip.
„Tik pabudęs iš komos policininkams mano bendražygis iš karto pasakė mano vardą ir pavardę. Taip mane vėl suėmė. Iki šiol jam už tai negaliu atleisti.
Nežinau, kodėl jis taip pasielgė. Manęs tai nedomina. Po to nė karto jo nemačiau. Ir iki šiol akyse regėti nenoriu. Geležinė taisyklė – papuolei, neįduok kitų”, – nusikaltėlių gyvenimo filosofiją dėstė Aurimas.
Policijos pareigūnai turėjo įtarimų, kad šis plėšimas – organizuotos gaujos darbas.
„Neįsivaizduoji, kiek teko iškęsti per tardymus. Mane daužė. Spardė. Grasino. Ir taip – daugybę kartų. Reikalavo, kad išduočiau kitus. Tačiau to nepadariau. „Mentai” manęs nepalaužė”, – didžiavosi buvęs kalinys.
Prievartautojams nesaldu
Pelnyti gerą vardą laisvės atėmimo vietoje Aurimui nebuvo labai sudėtinga.
„Koks esi, kaip elgiesi, taip tave ir priima. Ten nekenčiami yra tik savo motinų žudikai ar vaikų prievartautojai. Tokie iš karto tampa „duchais” ir „gaidžiais”.
Beje, atpažinti ilgus metus sėdėjusį kalinį nėra labai sunku, mat retas iš jų atsisako įpročio monotoniškai vaikščioti pirmyn atgal.
„O kas belieka? Kai laiką turi leisti kvadratinėje kameroje, tik gulėti ir sėdėti neišeina – kas iš tavęs liks? Keliesi ir suki ratus”, – pasakojo Aurimas.
Pramoga – laiškų rašymas
Bene viena smagiausių kalinių pramogų – susirašinėjimai su merginomis.
„Būdavo, pasiimame skelbimų šūsnį, ir rašom laiškus. Vieną laišką paprastai rašydavom keturiese.
Mat raštingumu nepasižymintiems kaliniams taip lengviau rašyti. Jei siunčiame nuotrauką, tai būtinai geriausiai atrodančio kalinio”, – su šypsena mena Aurimas.
Graudžias istorijas rašantys kaliniai, pasak Aurimo, paprastai iš merginų tenori gauti siuntinių. Arba – pakviesti į zonoje leidžiamus pasimatymus.
„Tiesiai šviesiai merginai niekada nerašydavom. Tačiau, pavyzdžiui, rašai, kad tau labai reikia adatos ir paprašai atsiųsti. Bet paaiškini, kad adatas kaliniams turėti draudžiama, todėl ją reiktų paslėpti lašiniuose – užkišti po oda.
Ir kvailam aišku, kad reikdavo ne kažkokios adatos, o būtent lašinių. Tačiau kai kurios merginos naiviai taip ir elgdavosi”, – prisimena Aurimas.
Vyras tikina iki šiol prisimenąs vienos iš susirašinėjimo draugių akibrokštą. Kai jos paprašė lašinių su viduje esančia adata, mergina gudrų kalinio sumanymą perprato.
„Gavome ne lašinių, o ant popieriaus nupieštą kiaulę. Turėjo ta mergina humoro jausmą, tikrai turėjo”, – juokiasi vyras.
Nutarė nebegrįžti už grotų
Išėjęs į laisvę, Aurimas galų gale nusprendė gyventi kitaip – už grotų grįžti nebesinorėjo.
„Gal ir keista tai girdėti, juk sako, kad tokių užkietėjusių banditų niekas nebepakeis. Tačiau aš nutraukiau visus savo ryšius, susiradau darbą.
Manimi stebėjosi visa šeima. Manė, kad taip gyvendamas ilgai neištversiu ir vėl grįšiu prie seno amato”, – sako Aurimas.
Vyras pripažįsta, kad užsidribti pinigus savo prakaitu yra sunku. Nors ir tikėjo savimi, tačiau kartais sukirbėdavo abejonės – o gal ir vėl pradėti vogti?
Tačiau kažkas – lemtis ar atsitiktinumas – po pusmečio Aurimą suvedė su Judita, keleriais metais vyresne moterimi.
„Įsimylėjau. Įsimylėjau taip, kaip niekada nebuvau mylėjęs. Krausčiausi dėl jos iš proto. Ji buvo mano gyvenimo prasmė. Suvokiau, kad sutikau savo žmogų”, – mena Aurimas.
Išsigando Aurimo gyvenimo
Tuo tarpu tokiais jausmais Aurimui atsakyti moteris negalėjo. Ją šokiravo tatuiruotėmis pažymėtas vyro kūnas bei keiksmažodžiai.
Antrą susitikimo vakarą Judita tiesiai šviesiai paklausė: „Tu banditas?” Tąnakt ji išgirdo visą vyro gyvenimo istoriją. Nė kiek nepagražintą. Tokią, kokia yra. Ir išsigando tokio jo gyvenimo. Pagaliau – to žmogaus juk nepažinojo.
„Tačiau bendravimo nenutraukiau. Jei atvirai, tą kartą bijojau jam pasakyti, kad jis man ne pora, – „Ekstra žinioms” pasakojo Judita. – Bijojau todėl, kad jis – buvęs kalinys, bijojau jo reakcijos. Jei kas nors man tada būtų pasakęs, kad liksime pora, būčiau nė už ką nepatikėjusi.
Nežinau, kas įvyko. Gal tai ir vadinama likimu ar lemtimi, tačiau netrukus supratau, kad nesu jam abejinga. Kad turbūt tuo žmogumi tikiu. Tikiu jo noru keistis ir gyventi kitokį gyvenimą. Kad noriu būti šalia ir padėti”, – pasakoja Judita.
Viešumoje elgėsi baisiai
Tačiau Judita prastai jautėsi ir dėl to, kaip jos draugas elgiasi viešose vietose, – einant gatve Aurimo rankos nuolat būdavo kišenėse, jis gatvėje spjaudydavosi, o jo kalbos dėl nuolatinių žargonų nebūdavo galima suprasti.
Be to, Aurimas neturėjo jokio supratimo, kaip reikia rengtis – drabužiai buvo ne pirmos jaunystės, o jų priežiūrai dėmesio jis neskyrė.
„Palengva ėmiau jį auklėti. Keista, tačiau rezultatų sulaukiau greitai. Jis labai stengėsi tapti normaliu žmogumi. Išrinkau jam drabužius, įpratinau rūpintis savo išvaizda”, – pasakoja moteris.
Anot Juditos, dabartinio Aurimo lyginti su tuo, kurį ji pažino prieš pusantrų metų, net negalima – tai lyg du visai skirtingi žmonės. Tai, kad čia – buvęs kalinys, išduoda tik gausios tatuiruotės.
„Žinai, kadaise viena čigonė man pasakė – tavo gyvenimas susitvarkys tik sulaukus trisdešimties. Akivaizdu, kad taip ir įvyko. Jau tikiu savimi ir nė kiek neabejoju, kad atgal nebegrįšiu.
Žodis laisvė iš tiesų yra labai saldus. Apmaudu, kad pats palaidojau gražiausius jaunystės metus. Tačiau dabar jaučiu, kad gyvenu”, – prisipažįsta dešimt metų įkalinimo vietoje praleidęs Aurimas.
„Ekstra žinios”