„Esame laimingi, turėdami progą pagroti nuostabiai Lietuvos publikai”, – negailėjo komplimentų susirinkusiems ledo rūmuose žmonėms suomių grupės „Apocalyptica” lyderis Eicca Toppinen. Interviu metu vyrukas prasitarė, kad jie, pasaulinio garso muzikantai, gyvenantys „ant lagaminų”, daugumą miestų mato tik pro autobuso langą…
„Apocalyptica” sudaro trys profesionalūs violončelininkai: Eicca Toppinen (Eika Topinenas), Paavo Lotjonen (Pavas Lotjonenas) ir Perttu Kivilaakso (Pertu Kivilaksas).
1996 m. grupė išleido debiutinį albumą „Apocalyptica Plays Metallica By Four Cellos”, kuriame grupės nariai pateikė originalias sunkiosios muzikos veteranų, grupės „Metallica”, dainų versijas.
Iki šiol niekam nepavyko apibūdinti „Apocalyptica” grojamos muzikos stiliaus – grupės albumuose galima rasti ir klasikinių melodijų ištraukų, ir sunkiojo metalo, ir už širdies griebiančių violončelės baladžių.
Paskutiniuoju metu grupė sėkmingai bendradarbiauja su kviestiniais vokalistais: Sandra Nasic iš vokiečių grupės „Guano Apes”, Linda Sunblad iš švedų komandos „Lambretta”, ir su savo garsiais tautiečiais – grupių „Rasmus” ir H.I.M dainininkais.
Šiais metais savo dešimtmetį atšventusi grupė išleido albumą „Apocalyptica”, kuris yra pripažįstamas geriausiu kolektyvo darbu. Šįmet violončelininkai planuoja surengti apie 150 pasirodymų visame pasaulyje: Europoje, Azijoje, Pietų ir Šiaurės Amerikoje.
Vilniuje Eicca, Paavo ir Perttu neslėpė savo nuovargio dėl pernelyg įtempto gastrolių grafiko, tačiau pažadėjo, kad kelionių nuovargis niekaip neatsispindės jų koncerte. Tikra tiesa – beveik dviejų valandų pasirodymo metu „Apocalyptica” nariai eilinį kartą parodė savo profesionalumą ir talentą.
Porą valandų prieš pasirodymą „Apocalyptica” siela – žavus blondinas Eicca Toppinen – sutiko atsakyti į „Jaunimo lygos” klausimus.
Tai ne pirmas jūsų apsilankymas Lietuvoje. Kokių įspūdžių kupini išvažiavote iš čia praėjusį kartą?
Deja, dažniausiai mes neturime jokių įspūdžių. Kai atvažiuojame į naują šalį, tiesiai iš oro uosto vykstame į viešbutį, po to – į repeticiją, pagrojame koncertą ir iškart išvažiuojame į oro uostą. Visus miestus mes matome pro autobuso langą. Retkarčiais, kaip, pavyzdžiui, vakar Graikijoje, turime laisvą dieną – tada išeiname pasižvalgyti po miestą. Turiu prisipažinti, kad Vilniaus mes beveik nematėme. Aš tik prisimenu, kad jūsų publika anąkart mus labai šiltai sutiko, ir tikiuosi, kad šįvakar tai pasikartos. O kas dėl ekskursijų po miestą (juokiasi)… Atskleisiu tau dar „baisesnę” paslaptį – mano, kaip ir daugelio skandinavų sąmonėje, Pabaltijo valstybės tai yra tarsi viena šalis ir aš, tiesą sakant, nelabai gerai atskiriu Rygą nuo Vilniaus. Šiame rajone mano geografijos žinios yra labai prastos.
Turbūt dėl to, kad mokykloje daugiau dėmesio skyrei ne geografijai, o muzikai… Beje, ar tu pats nusprendei, kad nori griežti violončele, ar tave į muzikos mokyklą nuvedė tėvai?
Ne, nuėjau pats. Turiu du brolius ir dvi seseris, ir visi jie mokėsi muzikos mokykloje… Na, aišku, kaip visi vaikai, norėjau būti panašus į vyresniuosius, tad su mielu noru eidavau į muzikos pamokas. Tada man buvo devyneri. O kiti grupės nariai pradėjo groti penkerių ir šešerių. Tad jų šeimose be skandalų neapsieita. Na, visiems pasitaiko (šypsosi).
Ar jums niekad nekildavo problemų su muzikos mokytojais – juk grojote muziką, kuri yra nepanaši į klasikinę?
Aš asmeniškai neturėjau jokių problemų, kadangi mano mokytojas buvo labai laisvų pažiūrų žmogus. Kiti mokytojai nieko nenorėjo girdėti net apie šiuolaikinę instrumentinę muziką, nekalbant apie „metalą”. Jie iki šiol mano, kad mes švaistome savo jėgas ir talentą. Tačiau mums jų nuomonė yra, švelniai tariant, visiškai neįdomi.
O mano šaunusis mokytojas pats subūrė studentų grupę, kurioje aš ir pradėjau groti, ir tada prasidėjo mūsų muzikiniai eksperimentai. Tai buvo maždaug 1990 m. Mes tiesiog susirinkdavome su savo violončelėmis ir grodavome viską: nuo J. S. Bacho iki Džimio Hendrikso. Turbūt nebuvo tų eksperimentų su violončelėmis, kurių mes nebūtume padarę. O galų gale mes pagalvojome – o kodėl nepagrojus mūsų mėgstamiausios muzikos? Ir ėmėme griežti „Metallica”.
Ką manai, kaip kuris nors kompozitorius klasikas, na, pavyzdžiui, J. S. Bachas arba E. Grygas, reaguotų į tai, kaip jūs interpretuojate jų kūrybą?
Aš asmeniškai pažįstu kai kuriuos gyvus šiuolaikinius klasikus, ir kai kurie iš jų mano, kad mūsų muzika yra tikras šlamštas. O kitiems patinka ta jėga ir energija, kuri slypi mūsų kūriniuose. Tačiau, manau, D. Šostakovičiui arba J. S. Bachui mūsų muzika, deja, tikrai nepatiktų (juokiasi).
Ar muzikantui yra svarbus klasikinis išsilavinimas?
Jis yra visiškai nebūtinas. Dauguma muzikantų patys išmoksta groti. Mums, violončelininkams, klasikinis išsilavinimas yra privalomas, nes kitaip išmokti griežti violončele yra neįmanoma. O roko muzikantai gali patys išmokti groti būgnais arba gitara, tai ne taip ir sunku.
Mūsų būgnininkas Mikko, pavyzdžiui, neturi jokio muzikinio išsilavinimo, tačiau jis grojo su garsiu suomių šokių muzikos projektu „Darude”, kūrė elektroninę muziką ir yra kviečiamas dalyvauti vis naujuose projektuose.
Paskutiniuoju metu pritraukėte dar daugiau gerbėjų, pakvietę sudalyvauti jūsų projekte garsius suomių atlikėjus Ville Valo ir Lauri Ylonen. Kokiu kriterijumi vadovaujatės, kai renkatės vokalistus? Ar planuojate kurti dainas su vokalo partijomis ir ateityje?
Be abejo. Mes tęsime tai, kas taip gerai prasidėjo. Man labai patiko dirbti kartu su Ville ir Lauri ne tik dėl to, kad mes esame seni draugai, ir jie yra talentingi muzikantai. Tiesiog šį kartą mes galėjome dirbti visi kartu, vienoje studijoje, drauge eksperimentuoti, mąstyti. Tokiomis sąlygomis atsiranda tikrasis bendradarbiavimas.
Gal planuojate eksperimentuoti su kitais instrumentais?
Manau, kad ne albumuose. O šiaip, gyvenime, aš eksperimentuoju su įvairiausiais instrumentais. Pavyzdžiui, neseniai bandžiau įkalbėti savo vyresnįjį sūnų lankyti tautinių instrumentų būrelį. Parodžiau jam, kad kantele galima pagroti net ir mūsų grupės melodijas, ir jis tikrai susidomėjo grojimo technika.
Atrodo, kad labai pasiilgai šeimos.
O taip. Taip. Ir dar kartą taip. Dažniausiai, kai skrendame namo, aš tiesiog prilimpu prie lango, kadangi lėktuvui besileidžiant matosi mano namas Helsinkio priemiestyje, ir kaskart man širdyje kažkas suvirpa, kai pamatau namus. Taip pat pasiilgstu šiaurietiško mentaliteto. Labiausiai pavargstu, kai, pavyzdžiui, Pietų šalyse pokalbio metu žmonės rodo itin daug emocijų, išpučia burbulą iš nieko. O kai reikia kažką nuveikti, tai yra atidėliojama iki paskutinės minutės. Man trūksta skandinaviško konkretumo, paprastumo ir tikslumo.
Labai pasiilgau savo žmonos ir sūnų. Tiesiog negaliu sulaukti tos dienos, kai galėsime visi susirinkti kartu. Paskutinį kartą visa šeima susirinko per Kalėdas. Nors mano šeima yra toli nuo manęs šiuo metu, tačiau savotiškai jie visi mane apsaugo nuo įkyraus gerbėjų dėmesio. Pastebėjau, kad aš ir Paavo sulaukiame daug mažiau dėmesio, nes esame vedę. O štai mūsų gražuolis viengungis Perttu šioje situacijoje yra atpirkimo ožys – daugiausia gerbėjų dėmesio ir atitinkamai – problemų gauna jis (juokiasi). Šiaip situacija Europoje yra labai gera, palyginus su Pietų Amerika. Gerbėjai Europoje yra labai mandagūs ir dažniausiai stengiasi mums netrukdyti. O Meksikoje gerbėjai vieną kartą vos neapvertė mūsų autobuso. Nuo to laiko aš nuo jų stengiuosi laikytis atokiau.
Ar parsiveži lauktuvių savo šeimai?
Oi ne. Aš ne toks žmogus. Manau, kad yra gana kvaila pirkti visokiausius atvirukus, lėkštutes, statulėles ir t. t. Ką po to su jais daryti? Jei iš kiekvienos šalies, kurioje apsilankau, bandyčiau parsivežti suvenyrų, namuose nebeliktų vietos žmonėms gyventi. Ir labai malonu žinoti, kad vaikai laukia sugrįžtančio manęs, o ne dovanų. Be to, daugiausia laiko, kaip jau ir sakiau, mes praleidžiame oro uostuose, o ten suvenyrų pasirinkimas yra mažas. Mūsų būgnininkas iškėlė hipotezę, kad suvenyrai, parduodami lėktuvuose, yra skirti prasikaltusiems verslininkams. Tiems, kurie prisidirba komandiruotėje, o grįždami namo nežino, kaip žiūrės žmonai į akis, ir lėktuve jai perka dovaną. Dėl to lėktuvuose pardavinėjami juvelyriniai dirbiniai, kosmetika ir kvepalai (juokiasi).
Kokios nuotaikos esate dabar, prieš koncertą?
Puikios. Šiandien mes pagaliau išsimiegojome, taigi esame kupini energijos ir tikimės, kad pasirodymas paliks gerą įspūdį publikai.
Ar pasirodymo pabaigoje dalinsite gerbėjams tokius „suvenyrus” kaip, pavyzdžiui, būgnininko lazdelės ar jūsų strykai?
(Juokiasi.) Turbūt turi omenyje tą pasirodymą, kai aš išmečiau stryką? Na, tai buvo beveik unikalus įvykis. Tiesiog tądien jaučiau, kad jam kažkas atsitiko, juo buvo tiesiog neįmanoma dirbti. Galbūt man parduotuvėje pakišo brokuotą stryką. Buvau labai susierzinęs dėl to ir išmečiau jį. Mūsų būgnininkas po koncerto paprastai meta savo lazdeles į publiką, tačiau mes tokių „suvenyrų” nepaliekame. Nes net ir pigiausias strykas kainuoja porą šimtų eurų. Kol kas nesu linkęs daryti tokių dovanų (juokiasi).
Viktorija Maksimovič