Savaitgalis nebuvo nei per karštas, nei per tvankus, tačiau būtent šventą poilsio valandą Artūras Zuokas tesėjo pažadą. Jis raštu suformulavo savo alibi. „Karštai dirbant tautos ir valstybės labui laiko apsivalymui neužtenka”, – paskelbė jis ir išsamiai paaiškino, kodėl moralumas politikoje yra nesvarstytinas, net kenksmingas dalykas.
Iki A. Zuoko taip atvirai ir nuoširdžiai kalbėjo tik Josifas Stalinas, kuris tą pačią mintį išsakė dar žemiškiau: „Mišką kerti – skiedros lekia”. Viskas vardan tautos ir valstybės. Tiesa, tautai tokioje valstybėje nebelieka vietos, todėl įtvirtinti tokį požiūrį yra tik vienas kelias – diktatūra.
Kas tai – politinio mirtininko paskutinis žodis? Į pagalbą šaukiami visi – vienuolis Samuelis Ruvlua, Aleksandras Solženycinas, net kyšius reketuojantis kelių policininkas. Visi jie – A. Zuoko liudytojai byloje prieš Valdą Adamkų, žmogų, kuris drįso išmatuoti miesto mero veiklą moralės matu ir pašiurpti. Matuoti galima, nors ir senamadiška, tačiau šiurpti prezidentas neturi teisės.
Vienuolis turi paliudyti A. Zuoko naudai, nes priešpastatė tobulybės siekį žmogaus trapumo pripažinimui. Tėve, pasakęs A, pasakyk ir B: A. Zuokas nekaltas, nes jis turi teisę klysti, o visuomenė turi pareigą toleruoti jo klaidas. Toks tas XXI amžius, globalus kaimas, kurio gyventojai turi išsiugdyti pakantumą įvairovei: rasėms, religijoms, gyvenimo būdui. A. Zuokas nori pratęsti tą išvardijimą pridėdamas: „ir amoralumui”. Vienuolis, deja, šito negirdi, nes, tikriausiai pašiuptų, kad jam, Bažnyčios tarnui, tenka liudyti už tą, kuris neigia pačias pagrindines žmogiškąsias vertybes.
Kelių policininkas turi paliudyti, kad kyšius reketuoja ne iš gero gyvenimo, bet todėl, kad maža alga atėmė iš jo žmoniškąjį orumą. Stebiuosi, kad tasai, kuris rašė A. Zuoko rašinėlį (gal, sakau, čia tas mistiškasis „abonentas?”), ta proga neprisiminė Gandžio. Nors šis mąstytojas, kaip ir visi, kuriuos A. Zuokas pasitelkė savo advokatais, liudijo moralės naudai (Gandis teigė, jog tik morale ginkluotas žmogus gali įveikti visos valstybės fizinę jėgą), tačiau padarė ir vieną išimtį. Gandis pateisino mažo žmogaus smurtą, kai jis alkanas atima iš turtingo tam, kad pavalgytų, nes alkis žemina, o pažeminimas yra baimė, kuri yra smurtas prieš save. Kokia puiki skylutė demagogui įkišti pirštelį, prakrapštyti angą ir pabėgti iš to košmaro – moralinio teismo!
Dar buvo prisimintas A. Solženycinas, rusas rašytojas, knygoje „Viena Ivano Denisovičiaus diena” aprašęs inteligento gyvenimą stalininiame lageryje. Kodėl A. Zuokui prisireikė A. Solženycino? Gal todėl, kad demokratija represuoja tokius kaip jis, kaip Stalinas represuodavo kitaminčius? Kol kas dar ne. Kol kas A. Zuoko „kitamintystė” yra embrioninėje stadijoje. Jis tik kalba, bet dar nesuvokia, o tos kalbos rėžia ausį demokratijai, kaip diktatūrą erzino Ivano Denisovičiaus drąsa galvoti kitaip.
A. Solženycino A. Zuokui prireikė dėl jo Vakarų kritikos už pastangas žiūrėti tik į gerąją pusę, nepripažįstant teisės egzistuoti ir kitai – blogajai pusei. Iš principo mintis ta pati, kurią audė ir vienuolis Samuelis – apie globalizacijos iššūkius universaliai mąstančiam Vakarų civilizacijos atstovui, kuris normaliais laiko tik tuos, kurie yra panašūs į jį patį.
Savos civilizacijos rėmuose nei Solženycinas, nei minėtasis vienuolis moralės nekvestionavo. Gal A. Zuokas nori pasakyti, kad jis ne mūsų civilizacijos atstovas, todėl turi teisę būti vienu metu ir meras, ir „abonentas”?
„Mums reikia praktinės išminties”, – lyg mantrą kartoja A. Zuokas pasiskolintą frazę, gal manydamas, kad ji išteisina ne tik jį, bet ir „abonentą”. Neišteisina! Greičiau jau atskleidžia išsilavinimo spragas. Priešpastatydamas moralę praktinei išminčiai, A. Zuokas priešpastato apibrėžimą apibrėžiamai sąvokai. Tokius žaidimus žaisti kartais net labai smagu, bet geriausia tai daryti toliau nuo žmonių, kurie savo kasdieniniame gyvenime neturi kito mato vieni kitiems, išskyrus moralę.
A. Zuoko gyvybingumas – sveikintinas. Tačiau yra viena problema. Politikai niekuomet nebūtų prašnekę vieni apie kitus moralės kategorijomis, jei ne demokratija. Tai ne V. Adamkus, o „demos” – minia neturi kito mato sau ir valdžiai – tik moralę. Tai ji, baisioji, teisia nenuteistus ir aukština pasmerktuosius. Tai ji nepaiso teisės ir vadovaujasi praktine išmintimi – morale, kurią A. Solženycinas ir mėgino įpiršti valdovams.
Rūta Grinevičiūtė