Onsa: „Baigęs mokyklą, važiuosiu dirbti į Havajus…”

Vos šešiolikos sulaukęs kretingiškis Tautrimas Rupulevičius, žinomas spalyvardžiu Onsa, plačiais žingsniais kopia į Lietuvos muzikos padangę.

Vaikinas, mėgstantis brito Robio Viljamso dainas, sėkmingai dalyvavo jaunųjų talentų televizijos konkurse „Mažųjų žvaigždžių valanda”, moksleivių grupių bei atlikėjų konkurse „Skersvėjis” buvo pripažintas geriausiu vokalistu, su pagyrimu baigė muzikos mokyklą.

Vienuoliktoko dainos „Kiss me” ir „Don’t let me die” – kūriniai, gerai žinomi radijo stočių klausytojams, kurie jaunajam atlikėjui negaili simpatijų.

„Muzika susidomėjau jau trečioje klasėje, net nežinau, kodėl… Mano senelis buvo klarnetininkas. Jis karo metais grojo Šaulių orkestre. Tačiau apie tai sužinojau daug vėliau.

Atrodo, niekas manęs neskatino mokytis muzikos pagrindų, tiesiog pats paprašiau tėvų, kad įrašytų į muzikos mokyklą, – pečiais gūžčioja kretingiškis. – Joje teko mokytis penkerius metus. Nors baigiau su pagyrimu, tačiau buvo visko… Ypač sunku buvo mokytis prieš egzaminus. Ir aš, kaip senelis, mokiausi groti klarnetu.

Galiu tik spėti, jog dabartinę mano veiklą nulėmė kadaise per Kalėdas tėvų padovanotas sintezatorius.”

Kodėl klarnetą iškeitei į gitarą?

Neiškeičiau – tiesiog panorau išmokti groti dar vienu instrumentu. Ja skambinti niekas nemokė, esu savamokslis. Pasakyti, jog idealiai groju, negaliu – mokytis reikia visada, niekad neišmoksi taip, kad žinotum, jog tai riba.

Kokie ir kieno buvo pirmieji kūriniai, kuriuos grojai?

Pirmasis, berods, buvo grupės „Dinamika” „Šokis lietuje”… Šios dainos itin paprasti akordai, nesunku juos atkurti gitara.

Ar visos tavo dainos – anglų kalba?

Pirmosios mano sukurtos dainos buvo lietuvių kalba, vėliau pradėjau kurti angliškus tekstus. Tokios dainos man gražiau skamba. Dabar atrodo, kad lietuviškai man nesiseka dainuoti. Aišku, kurti ne gimtąją kalba yra sunkiau. Rašau tai, ką galiu pasakyti, o ko nemoku – to tenka atsisakyti…

Tavo dainos sėkmingai sukasi radijo eteryje, „Radiocentro Lietuvos top 20” užima aukštas pozicijas…

Prieš metus išgirdus savo pirmąją dainą per radiją patyriau daug džiaugsmo, o dabar kažkaip atrodo, jog tai natūralu, taip ir turi būti. Tam, kad jos atsidurtų radijo eteryje, teko įdėti nemažai pastangų – iš pradžių dariau įrašus namie, vėliau – Kretingos studijoje, paskui teko padirbėti ir Klaipėdos grupės „Studija” įrašų studijoje. Čia įrašiau vieną dainą. Ieškodamas pagalbos, susisiekiau su leidybine kompanija „Intervid”, su kuria šiuo metu bendradarbiauju.

O kaip dėl debiutinio albumo?

Kol kas tai tėra tik idėja, kurią galbūt pavyks įgyvendinti. Šiuo metu šį tą įrašinėjame, žiūrėsime, kas išeis.

Ar prisimeni savo pirmąjį pasirodymą?

Nors pirmas kartas buvo vos ketvirtoje klasėje, jis mažai kuo skiriasi nuo visų kitų. Ir tada, ir dabar nerimauju. Kai pasirodymas trunka apie pusvalandį, jaudulys apninka per pirmas dvi dainas, paskui jis dingsta. Pamatęs, jog žmonėms patinka mano muzika, tada atsipalaiduoju, galiu groti laisvai. Žinoma, būna įvairių reakcijų. Kartą, kai visiškai vienas gitara skambinau Skuodo klube, išgirdau ir nemalonių replikų, „siuntinėjimų” (šypsosi). Tačiau ne visi klubo lankytojai buvo priešiškai nusiteikę. Sulaukiu ir simpatijų, ir antipatijų.

Kaip tavo gyvenimas pasikeitė nuo to laiko, kai pradėjai groti?

Truputį rimčiau pradėjau vertinti muziką. Šiek tiek pasikeitė tėvų požiūris į mano užsiėmimą: iš pradžių buvo ganėtinai skeptiškas, dabar jaučiu nemažą palaikymą. Žinoma, pradėjus groti, atsirado norinčių būti mano tariamais draugais – tie, kurie niekad su manim anksčiau nesisveikindavao, dabar prieina, pasikalba. Tačiau sugebu atskirti tikruosius draugus.

Kaip ruošiesi pasirodymams?

Repetuoju, galvoju, kaip publika reaguos į vieną ar kitą dainą, kaip ją „užvesti”. Stengiuosi neperšalti, kad neužkimtų balsas. Nors, jei dainuoji grynam ore, visada užkimsta balsas, tada tenka atsargiau dainuoti. Jokių specialių ritualų prieš koncertus neturiu. O drabužius renkuosi tokius, kad niekam per daug nekristų į akį. Kol pasirodymų ne per daugiausia, scenoje nevilkiu jokios specialios aprangos, bet ji jau yra siuvama…

Ką žadi veikti baigęs mokyklą?

Važiuosiu į Havajus dirbi padavėju (juokiasi). Kol kas labai sunku nuspręsti, ko noriu. Esu sutrikęs, nežinau, kurią sritį pasirinkti – ar būti „potencialiu menininku”, ar tiesiog dirbti kokiam nors biure…

Eglė Maslauskaitė

„Vakarų ekspresas”