Kaip pirštu į akį pataikė Povilas Žumbakis, prieš metus „Amerikos lietuvyje” aptarinėdamas Lietuvos biurokratiją: „Biurokratai žino, kad jų vaivorykštė nesibaigia prie Nemuno! Jiems dovanos dabar krenta iš Briuselio”. Ir jau tada Žumbakis diagnozavo: „Lietuva yra paralyžiuota biurokratijos”.
O kokios ligos ir bėdos gali ištikti Lietuvą šiandien, Vyriausybei nutarus įsteigti dar 500 vietelių biurokratams? Galima būtų prisiminti ir mūsų rytinių kaimynų patirtį, kur, anot sociologo Tarasovo, „varomoji liaudies neramumų jėga šiandien – pensininkai”. Bet, žinia, slavai, net ir sulaukę garbaus amžiaus, išlieka temperamentingesni už lietuvius, kurie neskuba griebtis šakių, net jei kas tiesiogiai pasikėsina į jų kišenę. O čia lyg ir nieko blogo, tiesiog kažkas bus pamylėtas labiau nei pensininkai ar kiti valstybės posūniai ir podukros…
Galėtume įtarti tautietį iš užatlantės turint kažkokių asmeninių sąskaitų su tuo valstybei tarnaujančių bitelių – darbininkių – spiečiumi, be kurio, beje, nepajėgia funkcionuoti jokia savarankiška valstybė, tačiau esama požymių, jog tie valstybiniai vabzdžiai kuo toliau, tuo greičiau ima išsigimti į niekam nenaudingus ir nemylimus tranus. Ir ne tik Lietuvoje ar kai kuriose ES senbuvėse, bet ir tarp Europos ir Azijos įstrigusioje Rusijoje. „Didžioji mūsų valdininkijos dalis – tai uždara ir dažnai pasipūtusi kasta, valstybės tarnybą suprantanti kaip verslo atmainą…” – taip įvertino savąją biurokratiją Rusijos prezidentas kasmetiniame pranešime parlamentui. Aukso žodžiai. Gaila, kad juos ištarė ne mūsų, o Rusijos prezidentas, nes „verslumu” nuo rusų biurokratų neatsilieka ir jų lietuviškieji kolegos. Ne veltui kai kurie mūsų ministrai (ir kai kurie premjerai) taip mėgsta lankytis Maskvoje. Štai ir turime ministro U. verslą, mero Z. verslą ir visą eilę į dienos šviesą dar neištemptų versliukų. Juk tikriausiai ne Pinčiukas iš balos, o iš gobšumo apkvaitęs eilinis „abonentas” prastūmė Seime naująjį elektros energetikos įstatymą, kuris davė teisę elektros tinklų savininkams siekti aukštesnių elektros kainų, dėl kurių dabar verkia ir elektros vartotojai, ir biudžetas…
Savo laiku Ispanijos generalisimas Franko buvo suformulavęs universalią autoritarinio valdymo formulę: „Draugams viskas, priešams – įstatymas”. Juo šiandien virtuoziškai naudojasi Rusijos valdžia, teisdama Chodorkovskį ir Lebedevą. Ir nors daug kas įsižeistų, jei dabartinį Lietuvą valdantį klaną pavadintume autoritariniu, bet faktai rodo, jog Franko formule mėgstama pasinaudoti ir Lietuvoje. Palyginkime tas glaudžias valstybės vyrų ir moterų gretas, kurios buvo susitelkusios apginti tėvynę nuo antivalstybiško prezidento Pakso, ir tą pakrikusį chorelį, kuris šiandien mėgina įvertinti susikompromitavusius aukščiausiojo valdžios ešelono biurokratus. Atrodo, kad didžiausias pirmųjų valstybės asmenų rūpestis – kad tik nepasakius per šviesiai ir per tiesiai… Tad nesuklysime teigdami, jog Lietuvoje labai sėkmingai veikia kiek modifikuotas (vis dėlto – esame ES banda, o ne kokie laukiniai šernai) Franko dėsnis: „Draugams – viskas, priešams – įstatymas ir Konstitucija, o visiems kitiems piliečiams – manykitės kaip išmanote ar kaip susitarsite…” O kadangi Lietuva – stebuklų šalis, tai nereikia stebėtis, jog tokį antidemokratišką, antisocialinį dėsnį nuosekliausiai įgyvendina ilgiausiai valstybės vairą savo rankose laikantis LDDP-socialdemokratų hibridas. Ta proga ir sveikinu Lietuvos rinkėjus, o pirmiausia – gyvenimu ir valdžia nepatenkintus pensininkus.
Jūratė Laučiūtė