Lojaliausia Europos Sąjungos dukra vadintos Prancūzijos piliečių sprendimas gausia balsų persvara atmesti ES Konstituciją pavadintas „mirties pabučiavimu Konstitucijai”, „istorine krize”, „žemės drebėjimu”, „kruvinu pralaimėjimu” ir panašiais pasaulio pabaigą primenančiais epitetais. Tačiau nei jie, nei dar aiškesnis Nyderlandų „ne” nedaro didelio įspūdžio Lietuvos užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui, matančiam gana šviesią besiplėtojančios ES ateitį.
– Apie šį referendumą kalbu labai ramiai: nei per daug dramatizuodamas, nei minimalizuodamas jo padarinių. Analizei visada reikia laiko, o pirmosios išvados atsiras birželio viduryje ES viršūnių susitikime.
Priminčiau, kad Nicos sutartis Airijoje buvo patvirtinta tik po antrojo referendumo. Tačiau dabar skirtumas esminis, nes Prancūzija, kuri buvo viena ES steigėjų, yra viena didžiausių Bendrijos valstybių. Paradoksas tas, kad Prancūzija vadovavo ir bene labiausiai prisidėjo rengiant Sutarties dėl Konstitucijos Europai tekstą.
Šalis, kuri taip stipriai prisidėjo derinant įvairius kompromisus, atmetė savo vadovų rengtą dokumentą. Gausiuose komentaruose vardijamos pačios įvairiausios tokio prancūzų sprendimo priežastys, tačiau toli gražu ne pagrindinė priežastis – pačios Konstitucijos priėmimas.
Kas bus toliau? Tikėtina, kad ratifikacijos procesas tęsis ir dauguma ES valstybių ratifikuos šį dokumentą. Beje, šį procesą ragina tęsti tiek pats Prancūzijos prezidentas, tiek ES pirmininkaujanti šalis – Liuksemburgas. Gali būti, jog, įvertinus Airijos referendumo pamokas, teks grįžti į pradinį tašką ir Konstituciją atmetusioms valstybėms.
Kitas reikalas, kad dešimtyje Konstituciją ratifikavusių valstybių gyvena 49 proc. ES gyventojų. Manau, kad pusės ES gyventojų pritarimas yra gana rimtas argumentas tęsti procesą ir rimtai žiūrėti, kur mes esame.
Galimas variantas yra ir toks: grįžti atgal ir taisyti tai, kas Europos gyventojams nepriimtina. Norėčiau pusiau retoriškai paklausti: ar po visų gausių komentarų galėtume paaiškinti, kas Konstitucijoje yra blogai, kad prieš ją balsavo daugiau kaip pusė Prancūzijos bei Nyderlandų piliečių? Tai nustatyti bus labai sunku, nes balsuota prieš nepopuliarią vyriausybę, prezidentą, prieš grėsmes socialinėms garantijoms, prieš emigraciją iš Šiaurės Afrikos ir Rytų Europos. Ką tai turi bendra su Konstitucija? Ką joje reikia taisyti?
– Visai neretoriškai remsiuosi vienu prancūzų politologu, kuris šalia daugelio kitų priekaištų pateikia ir tokį, reiškiantį lyg ir nepagarbą Europos piliečiams: „JAV konstitucija prasideda žodžiais „Mes, Amerikos žmonės,..” o Konstitucinė sutartis Europai prasideda 25 valstybių ir vyriausybių vadovų pavardėmis ir parašais.
– Tai netiesa, preambulė yra labai graži. (Ministras savo kabinete suranda Konstitucijos variantą, kuriame iš tiesų būta gražios įžangos, tačiau galutiniame variante šios puošmenos nebeliko, – aut.) Tačiau norėčiau pasakyti kitką. Perteklinis žodis, kuris galėjo suvaidinti neigiamą vaidmenį ir paveikti Prancūzijos referendumo rezultatus, yra „Konstitucija”. Iš esmės tai yra tarptautinė sutartis. Šioji vadinamoji Konstitucija niekaip nepaneigia atskirų valstybių suvereniteto. Tie, kurie sugalvojo šią sutartį pavadinti Konstitucija, tai padarė išaugimui, ateičiai. Lyginimas su kurių nors valstybių konstitucijomis yra klaidingas, nes ši tarptautinė sutartis konsoliduoja, sudeda į vieną vietą sutrumpintas, sutrauktas Romos, Mastrichto, Nicos sutartis. Tik todėl pagal tarptautinių sutarčių reikalavimus ji ir prasideda nuo susitariančių pusių atstovų išvardijimo.
Ši sutartis, pavadinta Konstitucija, galėjo suklaidinti, neigiamai nuteikti suverenių valstybių piliečius, nes tiek Lietuvoje, tiek kitose Europos šalyse suverenitetas yra labai svarbi vertybė. Dabar lyg ir susidaro įspūdis, kad tai bendros valstybės Konstitucija, o taip nėra.
Galbūt iš tiesų Europai reikėjo tokio nedidelio sukrėtimo. Vienas ar keli neigiami referendumai privers Europos politikus iš naujo permąstyti, kur einame. Jeigu norima išsaugoti tas stiprias socialines garantijas, kurios įprastos daugelyje ES senbuvių, tai reikia svarstyti, kaip vykdysime Lisabonos strategiją, kokiais būdais didinsime ekonomikos efektyvumą. Vienas svarbiausių klausimų išlieka: ar neatsisakius kai kurių socialinių garantijų įmanoma išlikti konkurencingiems pasaulyje?
– Ar stabtelėjimai pamąstymams nerodo, kad ES plėtra buvo kiek neapskaičiuota. Juk dešimties naujų narių, tarp jų ir Lietuvos, priėmimas jau buvo didelis iššūkis, o beldžiasi būrys naujų kandidačių – Ukraina, Turkija, Bulgarija, Rumunija?
– Tai tikrai nematyta ES istorijoje plėtra. Ši Konstitucija ir buvo reakcija į tai, nes susitarti 15 narių nėra paprasta, o 27 bus dar sunkiau. Sukurtas paprastesnis sprendimų priėmimo mechanizmas, tačiau nepagalvota apie žmonių psichologinį nepasirengimą priimti šią plėtrą. Tenka pripažinti, kad politikai, nors ir būdami priešakyje, turi skaitytis su visuomenės nuotaikomis. Šis sukrėtimas komplikuos derybas tiek su Turkija, tiek su kitomis kandidatėmis. Jau turime mąstyti ne apie vienerių ar dvejų metų, o apie kur kas ilgesnę perspektyvą. Bet pirma reikia atvirai išsiaiškinti tikrąsias tokio Prancūzijos ir Nyderlandų apsisprendimo priežastis.
– „Lojaliausia Europos dukra nebenori ES reketo”, – ir taip komentuojamas Prancūzijos sprendimas. Europiečius tikriausiai gąsdina per daug sudėtingas, gremėzdiškas ES institucijų veikimo būdas. O tų baimių neišsklaidė ir „nesuprantamu Talmudu” praminta Konstitucija.
– Kiekviena tarptautinė sutartis, kiekvienas rimtas teisinis tekstas reikalauja normalaus aiškintojo. Juk net bet kurioje civilinėje byloje samdomės advokatus, nors ir mokame tuos kodeksus skaityti. O Civilinis kodeksas yra panašios apimties kaip Europos Konstitucija. Čia leisiu sau pajuokauti: ar įsivaizduojate referendumu priimamą Civilinio proceso kodeksą? Juk Konstitucija – rimtas, sudėtingas teisinis tekstas, kuriame sudėta visa krūva sutarčių. Be specialaus išsilavinimo jis nėra prieinamas kiekvienam ES gyventojui.
– Smagu, kad leidžiate sau juokauti, tačiau ES vadovai ir galėtų nuspręsti, kad toks nesuprantamas dokumentų rinkinys būtų priimamas parlamentuose, kur didesnė galimybė aptikti teisės profesionalų, o ne atiduodamas minios teismui.
– ES institucijos neuzurpuoja ir nepakeičia kiekvienos valstybės vidaus teisės. Problema yra kitur: tokie tekstai, jei atiduodami referendumams, turi būti labai gerai išaiškinti. Konstitucija irgi turi savo „advokatus”, tačiau jų pasirinkta gynybos taktika nebuvo sėkminga.
– Teisingiausias buvo Lietuvos sprendimas – beveik nieko neaiškinant ir nieko nežinant priimti Konstituciją Seime? Tik dabar kur ne kur vėliavėlės iš autobusiukų dalijamos.
– Na, ne visai taip yra. Taip, kaip ir mes, padarė Vokietija ir kitos septynios šalys. Esminius Konstitucijos dalykus prieš ratifikuodami mes išskyrėme ir išspausdinome laikraščiuose. O vienas pagrindinių argumentų Prancūzijoje buvo tas, kad žmonės nesuspėjo perskaityti ir įsigilinti. Manau, kad nesuspės įsigilinti ir britai, nors referendumas ten numatomas kitąmet. Kas žino, kiek to laiko reikia? Tikriausiai kad daug. Todėl tas Konstitucijos studijas reikia nuolat tęsti. Referendumas, kuriam būtume sunaudoję apie 4-6 mln. litų, nėra mokymasis. Mokytis reikia pradėti nuo politologijos paskaitėlių mokyklose. Reikia suteikti galimybę geriau susipažinti visiems norintiems, tačiau tyrimai rodo, kad su Lietuvos Konstitucija yra susipažinę tik apie 20 proc. šalies gyventojų. O ji galioja nuo 1992 metų spalio.
– Pasipylė prognozės, kad sustos sprendimų priėmimas, kris euro kursas (ir jau šiek tiek krito), bus atidėtas susitarimas dėl ateinančių septynerių metų ES biudžeto, Lietuva negaus žadėtos paramos. Kiek realios šios prognozės?
– Jokių esminių praktinių trikdžių neturėtų būti, kadangi dabar ES veikia ir toliau veiks pagal Nicos sutartį, kuri priimta 2000 metų gruodį. Kol kas nebus ES prezidento, užsienio reikalų komisaro, numatytų Konstitucijoje, bet visas teisinis pagrindas, kurį ratifikavo visos valstybės, egzistuoja. Tik ES funkcionuos mažiau aktyviai, nei tikėtasi priėmus naująją Konstituciją.
O derybos dėl finansinės perspektyvos vyksta ir toliau. Nežinia, ar jas pavyks baigti šį pusmetį, nes nesusitariama, kiek kas turi mokėti į ES biudžetą. Tačiau solidarumo principas, kai silpniausias turi gauti daugiausia ES lėšų, turėtų būti išlaikytas. Manau, kad bet kokioje situacijoje susiderėsime palankias Lietuvai sąlygas.
– Kaip čia paaiškintumėte: visa Vakarų žiniasklaida apimta vos ne panikos dėl ES ateities, o Lietuvos užsienio reikalų ministras ramus kaip belgas?
– Žiniasklaida gal ir pasidavė panikai, o pažiūrėkite, ką kalba politikai. Kalbama apie tai, kad procesą reikia tęsti, visos šalys turi teisę išsakyti savo valią, o tada bus sprendžiama, ką daryti toliau. Gal sukurti kokius nors minimalius mechanizmus, kurie pagerintų ES valdymą, tačiau nereikalautų naujo ratifikavimo rato? Dabar aš improvizuoju, tačiau svarstome labai įvairius variantus. Tačiau tikrai nepradėsime rautis plaukų po to, kas nutiko. Mūsų darbas situaciją sutvarkyti, o ne apokaliptiškomis frazėmis dar labiau erzinti visuomenę.
– Apokalipsės nereikia, tačiau ką Lietuva siūlytų keisti ar tobulinti, jeigu Konstitucijos tekstas būtų persvarstomas?
– Kiekvienos valstybės tikslas – turėti kuo daugiau įtakos, svorio priimant sprendimus. Jeigu iš naujo prasidėtų derybos dėl Konstitucijos, Lietuva pirmiausia apie tai ir kalbėtų, ir žiūrėtų, kaip tai įgyvendinti.
– „Financial Times” rašė, kad prancūzų „ne” gali sukelti nekontroliuojamą politinę įtampą, kuri atves iki ES žlugimo.
– Teoriškai viskas įmanoma, tačiau praktiškai toks scenarijus beveik nerealus. Nuo 1950 metų ES įrodė savo gyvybingumą ir efektyvumą. Jau ne pirmas kartas, kai, pavyzdžiui, Prancūzijos kėdė kurį laiką ES buvo tuščia.
Yra du neįmanomi dalykai. Pirma, kad po kelių nepavykusių referendumų ES subyrėtų. Antra, kad mes kažkokiam labai ilgam laikotarpiui liktume prie Nicos sutarties. Dabartiniai šalių vadovų komentarai ir yra tokie atsargūs, nes suprantama momento svarba – juk netrukus reikės sėsti prie derybų stalo ir galvoti apie efektyvų ES valdymą. Tačiau kažkiek laiko bus prarasta.
– ES užsienio politikos koordinatorius Javieras Solana užsiminė, kad gali aštrėti senosios ir naujosios Europos takoskyra saugumo prasme, požiūriu į NATO, JAV.
– Sunku tiksliau pasakyti, nes ES turi ir labai proamerikietiškų ar pronatinių valstybių, ir neutralių, ir nusiteikusių ne taip palankiai, kaip mes, kurie jautriai suvokiame saugumo reikalus. Tą pasidalijimą matyčiau kitaip – socialiniuose, ekonominiuose parametruose. Tas skirtumas jaučiamas. Visos naujosios valstybės turi kur kas liberalesnes ekonomikas, o senosios – socialiai orientuotą ekonominį modelį. Mes labiau ekspansyvūs ir, pavyzdžiui, ta vadinamoji Paslaugų direktyva suvaidino Konstitucijos priėmimui Prancūzijoje neigiamą vaidmenį.
Be abejo, mozaika nuolatos keičiasi, bet tai yra suverenių valstybių organizacija su įvairiais, tačiau suderinamais požiūriais. Vasara, ankstyvas ruduo bus tas metas, kuris parodys, kur krypsta reikalai.
Rimantas Varnauskas