Pasak Alvydo Ziabkaus, „Vakarų ekspresas” yra puikus pavyzdys, kaip iš nieko, tik iš didžiulio entuziazmo, gali atsirasti laikraštis.
„Laikraštis gimė ir ačiū Dievui, gyvuoja iki šiol. „Vakarų ekspresas” jau nemirs, per daug yra įaugęs į kraują – 15 metų yra gana daug. Jei kurią dieną laikraštis neišeitų, skaitytojai jo tikrai pasigestų”, – sako dabar „Lietuvos ryto” korespondentu dirbantis A. Ziabkus.
Pirmasis numeris – bomba
Anot žurnalisto, laikraščio istorijoje yra daugybė faktų, kurie šiandien kelia nuostabą.
A. Ziabkus buvo pirmųjų „Vakarų ekspreso” žingsnių liudininkas. Jis dalyvavo kuriant ir „Mažosios Lietuvos” savaitraštį.
„Ilgainiui supratome, kad iš Klaipėdos leisti savaitraštį Lietuvai yra sunkoka, – prisimena A. Ziabkus. – Temos kaupėsi, tačiau pajutome, kad jos svarbios Klaipėdos kraštui, bet ne visai šaliai. Pribrendome miesto laikraščiui. Kaip jis turėtų atrodyti, puikiai įsivaizdavome, nes visi buvome dirbę „Klaipėdos” laikraštyje.”
Pasak A. Ziabkaus, iš karto nuspręsta leisti regioninį laikraštį – nenorėta apsiriboti vien Klaipėdos miestu. Todėl tiko žodis „vakarų”.
„Norėjosi ekspresyvaus pavadinimo, todėl atsirado ir „ekspresas”. Tačiau buvo ir kitų variantų. Vienas iš jų – „Klaipėdos keleivis”, – pasakojo pašnekovas.
A. Ziabkus prisimena, kad pirmasis „Vakarų ekspreso” numeris turėjęs būti tikra bomba. „Jis turėjo „smogti”. Taip ir atsitiko. Temas rinkome iš anksto. Man kaip tik pasisekė sužvejoti temą apie girtavusius saugumiečius. Žinoma, jei dabar mūsų saugumiečiai gertų, niekas apie tai nesuuostų, bet tuo metu man šią informaciją pranešė milicija, o gal jau tada buvo policija.
„Vakarų ekspresas” už kitą miesto laikraštį buvo kur kas pranašesnis: temų įvairove, drąsa. „Klaipėda” buvo ką tik nusimetusi partinės priežiūros jungą, o mes buvome įžūlūs, nevaržomi jokių tabu. Tai buvo visiškai kitoks laikraštis: nors tai buvo neįprasta, rašėme trumpai, šokiruodavome didžiulėmis nuotraukomis. Tokiu drąsiu maketavimu kažin ar pasižymėjo net ir respublikinė spauda.”
Reklamos – nemokamai
Koks turėtų būti pirmojo numerio tiražas? Anot A. Ziabkaus, šis svarbus klausimas sukėlė daug diskusijų.
„Neturėjome supratimo, – neslepia žurnalistas. – Tačiau tai aš įkalbėjau pirmąjį numerį išleisti didesniu tiražu, o vėliau dėl to prasikeikiau”, – juokėsi jis.
A. Ziabkus pridūrė, kad naujas laikraštis mieste buvo labai laukiamas. Apie „Vakarų ekspresą” kalbėjo, jį aptarinėjo.
„Jautėme didžiulį palaikymą, visi sakė, kad alternatyvos kitam miesto laikraščiui, kuriame tuo metu buvo žiauri stagnacija, labai reikia. Palaikymas ir suklaidino – kad mostelėjau… Berods, pirmojo numerio tiražas buvo 5 tūkstančiai egzempliorių, – šypsosi A. Ziabkus.
– Kaip tik tą dieną, kai gavome iš spaustuvės pirmąjį tiražą, vyko miesto Tarybos posėdis. Sumanėme naująjį laikraštį nuvežti į posėdį – šį reikalą patikėjo man. Komunistinių laikų Tarybos posėdžiai vykdavo Žvejų kultūros rūmuose, tad aš sėdau į taksi, bet atvykęs pamačiau, kad ten Taryba nė nekvepia.
Teko su tuo pundeliu laikraščių grįžti, nes paaiškėjo, kad niekur važiuoti nė nereikėjo – politikai jau posėdžiavo „Vakarų ekspreso” pašonėje, Savivaldybėje. Įsiveržęs į salę pradėjau platinti laikraštį Tarybos nariams… Pirmininkas Vytautas Čepas man dar padarė pastabą, kad sugrioviau Tarybos darbą: juk visi puolė skaityti.”
Pasak A. Ziabkaus, apie „Vakarų ekspresą” žinojo sąjūdiečiai, uostamiesčio inteligentija, bet tam, kad laikraščiu susidomėtų ir plačioji visuomenė, reikėjo didelių pastangų.
„Skaitytojai prie laikraščio buvo pratinami pamažu. Rengėme akcijas: pavyzdžiui, atspausdinę laikraštį didesniu tiražu, nemokamai platinome jį su „Klaipėda”. Atsimenu, taip sutapo, kad pirmasis tokiu būdu platintas „Vakarų ekspreso” numeris gerokai nustelbė „Klaipėdą”, kuri buvo labai neįdomi.
Vienu metu perspausdindavome iš „Klaipėdos” skelbimus. Net nemokamas reklamas leidome. Sutari, tarkim, išspausdinti didžiulę kokios nors kavinės reklamą. Konkurentams kildavo pavydas ir jie patys pasiprašydavo reklamos, bet jau už tam tikrą kainą – tiesa, simbolinę. Tada dar reklamoms bei skelbimams nebuvo tokio poreikio kaip dabar.”
Rimtai ketinta leisti popietinį laikraštį, sako Alvydas. Galbūt sumanymas būtų pasiteisinęs, tačiau iškilo daug techninių problemų ir jo teko atsisakyti.
Tapo solidus
Alvydo teigimu, laikraštis buvo labai žaismingas. Gal net kiek per daug.
„Jei dabar rašyčiau tokias kriminalines suvestines, kaip tada, neišlįstume iš teismų ir būtume seniai bankrutavę. Tačiau tuo metu buvo Sąjūdis ir visi suprato spaudą kaip visišką laisvę. Pavyzdžiui, žmogus iššoko iš penkto aukšto: aš parašydavau „nupikiravo nuo penkiaaukščio”. Jau ir Gintaras (vyriausiasis redaktorius G. Tomkus. – Aut. past.) ėmė mane stabdyti. Nors tiesą pasakius, mes patys buvome atsakingi už savo tekstus. Dabar aš galiu parašyti straipsnį paskubomis, nes žinau, kad be manęs tekstą skaitys dar keli žmonės ir netikslumai bus iškrapštyti, o anuomet jautėme didelę atsakomybę už kiekvieną parašytą žodį.
Medžiagą rinkti tais laikais buvo lengviau. Nebuvo tarpininkų – spaudos atstovų, visiems direktoriams galėjai drąsiai skambinti. Tik vėliau, kai ėmėme juos „špilkuoti”, bendraudavo su mumis jau ne taip maloniai.”
Labiausiai „Vakarų ekspresas” traukė jaunuosius skaitytojus.
„Manau, kad tai buvo geras žingsnis – orientuotis į jaunimą, nes taip mes auginome savo skaitytojus. Jei pirmuosius laikraščio numerius skaitė septyniolikmetis, dabar jam – jau per trisdešimt, o tai yra pagrindinis skaitytojų sluoksnis.
Vis dėlto atėjo metas, kai norėjome kuo greičiau tapti solidžiu laikraščiu. Taip griebėmės ekonominių temų, ir mums tai pavyko.”
Koks tuomet buvo „Vakarų ekspreso” kolektyvas? A. Ziabkus apibūdina trumpai: „Gyvenome linksmai”. Anot Alvydo, redakcija buvo namai. Ir – tikresni už tikruosius namus.
„Visi buvome be šeimų, dažnai vakarodavome ir merginas vedėmės, – juokiasi. – Beje, neseniai buvo nuėjęs į buvusias redakcijos patalpas ir vos neapsiverkiau. Jos tuščios, apleistos. Įėjau į savo kabinetą… Visa tai dar nėra pakitę. Šias patalpas kadaise mes patys valėme, ir dažėme.”
Pasak A. Ziabkaus, „Vakarų ekspresą” galima vadinti tikra žurnalistų kalve. Jis įsitikinęs, kad laikraštis tuo ir įdomus, kad jo mokyklą praėjo daugybė žurnalistų.
„Kiekviena karta turėjo savo lyderį. Vienu metu juo gal ir aš buvau. Man įstrigo viena Gintaro mintis: „Jei nebūtų Ziabkučio (jis mane taip vadino), neįsivaizduoju, kaip eitų mūsų laikraštis”.
Vėliau tai buvo Vidos Bortelienės, Gintaro Vaičekausko, Artūro Šulco laikraštis – ant šių žmonių jis laikėsi. Dabartinė „Vakarų ekspreso” karta jau pasiekė savo brandą, bet aš džiaugiuosi, kad tai jau nėra vieno žmogaus laikraštis. Nes tai buvo savotiškai blogai – lyderiui išėjus, tai labai pasijusdavo, likdavo tuštuma. „Vakarų ekspresas” tapo kolektyvo laikraščiu ir tai yra labai šaunu.”
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”