Artėja naujos Seimo sesijos pradžia. Šis Seimas pirmaisiais savo kadencijos metais kone visą dėmesį buvo sukoncentravęs tarpusavio skandalams nagrinėti bei sukti galvą, kokius Konstitucijos straipsnius keisti. Pagal užmojus atrodytų Konstitucijos keitimas bus svarbiausias vėl susirinkusio Seimo rūpestis. Pats laikas priminti, kad Valstybės stabilumą garantuoja Konstitucijos stabilumas. O mes gyvename Konstitucijos keitimo bumą. Neabejotinai pateksime į Guinnesso rekordų knygą. Suskaičiuokime, kiek per tokį trumpą laiką kėsinamasi pakeisti Konstitucijos straipsnių? Pradžiai įvardykime: 119; 106; 125; 140 ir taip toliau. Kokia būtinybė? Ar tik dėl to, kad kažką veikti reikia?
Tiesioginiai merų rinkimai reikalautų keisti ne tik 119 straipsnį, bet ir tikslinti kitus. Skaitau įvairius projektų variantus, kaip suderinti mero ir savivaldybių funkcijas, ir negaliu atsistebėti: suvokia jų autoriai ar ne, ką siūlo? Ar nepaversime savavaldybių dalinėmis kunigaikštystėmis? Ką reiškia noras reikalauti iš merų, kad šie prisiektų? Diskusijos dėl panašaus straipsnio nieko daugiau kaip piliečių pasipiktinimo bei noro keršyti straipsnio sumanytojams sukelti negali.
Prisiminkime 1992 metų gegužės 23 dienos referendumą, kada norėta priimti nuostatą, pagal kurią prezidentas būtų atsakingas tik „prieš savo sąžinę ir Dievą”. Labiausiai referendumo organizatorius supykdydavo klausimas: „ką darysit, jeigu prezidentu bus išrinktas asmuo, neturintis sąžinės ir netikintis Dievo?”
Po dešimties metų referendumo organizatoriai, paklausti, „ką darytume, jeigu prezidentu būtų išrinktas Rolandas Paksas?”, kukliai nuleido akis. Dabar galvojama, ką čia padarius, kad Paksas netaptų Vilniaus meru. Taisyti Konstituciją?. Ar po tokio negrabaus Konstitucijos pakeitimo Vilniaus meru taps tas, kurį pasiūlys Paksas?
Panašiai atrodo ir užmačios pakeisti Konstitucijos 140 straipsnį, kuriame pasakyta, kad „Svarbiausius valstybės gynybos klausimus svarsto ir koordinuoja Valstybės gynimo taryba, į kurią įeina Respublikos Prezidentas, Ministras Pirmininkas, krašto apsaugos ministras ir kariuomenės vadas”. Tai – gana atsakingos ir turinčios plačius įgaliojimus asmenybės.
Ekstremalios situacijos reikalauja operatyvaus sprendimo (įstatymai priimami ne tada, kai susidaro tokios situacijos). Valdymo teorija aiškiai nusako: optimaliausias variantas, kai priimant sprendimus dalyvauja ne daugiau kaip 7 žmonės. Kuo daugiau asmenų dalyvauja, tuo labiau išplaunama atsakomybė. Vėl nenorom įžvelgi „neskanią” potekstę: norima keisti Konstituciją, deramai neįsigilinus į jos tekstą.
Keisti 140 Konstitucijos straipsnį parūpo Krašto apsaugos ministerijai, nors Konstitucija nesuteikia ministerijoms įstatymų iniciatyvos, juolab Konstitucijos keitimo teisės.
Užuot siekus subalansuoti teisėtvarkos ir savivaldos įstatymus, ugdoma nepagarba Konstitucijai, pačiai valstybei, neigiamas valstybės stabilumas, skatinama anarchija, atsisakoma racionalaus mąstymo principų. Vargu ar galima įsivaizduoti didesnį politinį nebrandumą nei demonstruoja šis Seimas. Paskui stebimasi: kodėl toks žemas Seimo reitingas…
Didžiosios prancūzų revoliucijos išvakarėse švietėjai suformulavo sveiko proto koncepciją, pasak kurios, teisę egzistuoti turi tik sveiko proto kritiką atlaikęs reiškinys. Deja, Seimas skuba priimti iracionalius sprendimus, idant panašėtume į klounų tautą. Tačiau šį Seimą ne svetimšaliai primetė Lietuvai, o patys išsirinkome. Už jo veiksmus lygia dalimi turime jaustis atsakingi visi.
Bronius Genzelis