Oras tikrai pasitaikė absoliučiai šlykštus ir nenuspėjamas.
Ištraukus burtus, kaip visada šiemet gavau kraštinį sektorių ir ramiai išjungiau save iš galimų prizininkų sąrašo. Be to, jau prieš tai klubo prezidentas man paaiškino, kad svečiams materialiai vertingi prizai nepriklauso; jei užimčiau kokią vertą dėmesio vietą, būčiau paskatintas rankos paspaudimu ir diplomu gražiais rėmeliais su klubo prezidento parašu. Iš smalsumo pakamantinėjau, ką prarandu (atseit kokio gerumo prizai). Pasirodo, viską, kas skirta priziniam fondui, turiu, todėl ramia sąžine nuėjau kovoti už moralinį paskatinimą.
Prieš pradedant varžybas su Prezidentu apėjome tvenkinuką ir įvertinome sektorių gerumą. Prie vieno Prezidentas svajingai numykė – „norėčiau ištraukti šitą”. Būtent šitą ir ištraukė. Lietuva, korupcija, ir visiškai neslepiama. Vienas dalykas guodžia – tame išsvajotame sektoriuje jis pagavo tiek pat, kiek ir aš kraštiniame – riestainio skylę. Be to, pačioje varžybų pradžioje dar ir išsimaudė puldamas gaudyti vėjo į vandenį nunešto skėčio. Po to visas varžybas vaikščiojo vienomis kojinėmis ir šlapiomis kelnėmis.
Priešais mano sektorių, kitam krante, labai nekukliai savo sektoriuje gyveno Česka, kuris kažko ant manęs meiliai piktas dar nuo praėjusių metų varžybų Nemirsetoje. Į jo svaidomas kandžias replikas atsakinėjau tyliai, „kobra” mėtydamas baltyminius kukulius. Gaila žinoma, kukuliai dideli, nepigūs. Kiekvienas metimas kapeiką kainavo, tačiau patyriau nemažą moralinį pasitenkinimą. Kiekvienas neteisingas Českos judesys, kaip antai bandymas sutrukdyti Astai atnešti man, sušlapusiam ir sušalusiam, maisto, baigdavosi serija šūvių Českos pusėn. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad kukuliai arba nenuskrisdavo, nes tvenkinys apie 100 m pločio, arba lėkdavo į šoną, mat įtaką darė stiproki vėjo gūsiai. Bet Česka dėl viso pikto priguldavo ant žolytės… dėl šventos ramybės. Nepaisant mano reguliarių trikdymų ir bjauraus oro, Česka sugebėjo pagauti porą mikroskopinių karpiukų, kas jam garantavo prizinę vietą.
Tai štai taip mes ir žvejojom; vargo vakarienė, o ne žvejyba. Karpiai tokiu šlykščiu oru kategoriškai atsisakė dalyvauti varžybose, to nepasakysi apie lydekas. Lydekos aršiai puldinėjo šėryklas ir kandžiojo valus. Viena metrinė plėšrūnė užkibusi nukando ne tik tą šėryklą, ant kurios kibo, tačiau dar darydama žvakę pakeliui dantimis pagavo šalia žvejojusio žvejo valą bei sykiu nukando ir jį.
Taip viskas ir vyko – lyjant, pučiant šaltam vėjui ir skraidant skėčiams bei kukuliams. Rezultatai – labai kuklūs, tačiau nieko nepaveiksi: nekarpinis oras. Varžyboms artėjant į pabaigą, galų gale Pasruoję pasiekė paskutinis dalyvis Raimondukas, klubiečiams atvežęs du kibirus vištienos šašlykų. Per kur jis nuo Kauno iki Pasruojės važiavo 8 valandas – taip ir liko paslaptis. Už tris dvigubas šašlykų porcijas Raimondukas mane įkalbėjo nusivežti jį į tvenkinuką, kur galima greit ir be vargo pagauti didelį karpį. Aš, kaip beveik vietinis ir viską ten žinantis pilietis, jo norą patenkinau. Trys arkliškos vištienos šašlykų porcijos – ne koks nors sumuštinis su šlapia dešra. Tokiam mažam, pusiau užžėlusiam tvenkinėly užmečiau savo didelius šakalius ir po gero pusvalandžio Raimondukas išvelėjo 6,5 kilogramo karpį. Išvelėjo be sentimentų, neduodamas net dorai pasimuistyti. Buvau išsigandęs dėl savo galingo šakalio, niekad nemačiau jo taip sulinkusio. Bet viskas baigėsi gerai, šakalys liko sveikas, Raimondukas buvo toks patenkintas, kad prie šašlykų pridėjo butelį brendžio ir dvi skardines troškintų pupelių, karpis taip pat liko patenkintas, nes, gašliai nubučiuotas Raimonduko, galų gale iškeliavo atgal į savo mylimą balą.
O vakare – pirtelė ant kanaliuko kranto, su liepteliu ir visokiais ten…. Apie ją ir apskritai apie viso šito ūkio svetingo savininko Kęsto poilsio industriją reikia parašyti keletą gražių žodžių. Labai gražiai sutvarkyta aplinka ir puikiai įrengti – su visais „navarotais” – nameliai ant tvenkinio kranto. Nuostabaus grožio (nevengsiu šito žodžio) pirtis. Labai gražiai įrengta, su unikaliai kažkokio, matyt, talentingo kalvio nukaltu didžiuliu spiningu ant sienos. Nedarydamas didelės reklamos, drąsiai rašau, kad į Pasruoję nuvažiuoti pailsėti savaitgaliui labai verta. Labai ramu, labai gražu, yra ką veikti žvejui ir medžiotojui, yra ką veikti ir grybautojui – šalia grybingas miškas. Civilizacija toli, tvenkinys su karpiais – visai šalia, galima žvejoti tiesiai iš mansardos. Koordinačių rašyti negaliu – bus nemokama reklama, bet jei parašysit į mano pašto dėžutę – Kęsto telefoną tikrai gausit.
Na, o kad mums nenusisekė varžybos – nieko čia nepadarysi. Ne pirmas kartas. Beje, kitą dieną tame pat tvenkinyje kibo šiek tiek geriau. Pagavo klubiečiai keletą karpių, tarp kurių vienas buvo ir visai neblogas – 5 kilogramų. O šiaip… „Eik tu karpi…”
„Vakarų ekspresas”