„Dažniausiai šiuo metu man užduodamas klausimas yra toks: „Negi tokia galinga yra ta eterio trauka, jog vėl – kaip laidos vedėjas – pasirodėte ekrane?”, – sako dainininkas Egidijus Sipavičius.
„Na, kadangi į šį klausimą tenka dažnokai atsakyti, atsakymą į jį esu jau nugludinęs, – šypsosi. – O jis paprastas: „Geriau pasigailėti to, kas nepavyko, nei gailėtis, kad net nepabandei”, – tikina nuo rudens startavusio TV 3 projekto „Ačiū Dievui, atėjai!” vedėjas.
Prisimenu jus dar prieš kokius dvidešimt metų dainuojantį televizijoje. Kaip pirmąkart atsidūrėte prieš kameras?
Na, visų pirma prieš dvidešimt metų pakliūti į televiziją buvo nepalyginamai sunkiau, nei dabar. Pakliūti į televiziją būdavo nepaprastas įvykis. Esu gyvas pavyzdys to posakio: „Žmogus, kuris atsiduria reikiamu laiku, reikiamoje vietoje”. Taigi, tuomet, maždaug prieš dvidešimt metų aš tikrai nebuvau geras dainininkas. Na, gal pusėtinas, – šypsosi. Mane, dainuojantį naktiniame klube „Žalias kalnas” pamatė vienintelėje tuomet Lietuvos televizijoje dirbusi bei muzikos laidų redakcijai tuomet vadovavusi Dzintra Varžgalienė, kultinė asmenybė. Aš tiesiog jai patikau. Ir ji mane pakvietė.
Ką jums reiškė pasirodymas eteryje?
Tais laikais, jei tave parodė per televiziją, buvai pasmerktas būti žvaigžde. Pirmoji daina, kurią aš padainavau televizijoje buvo Toto Cutugnio „Serenada”. Kurį laiką mane net vadino lietuviškuoju Toto Cutugnio. Beje, neseniai man nusišypsojo laimė. Toto Cutugnio buvo atvažiavęs į Lietuvą ir pasakė duosiąs interviu tik itališkai. Na, kadangi aš itališkai kalbu, pasiūlė man jį pakalbinti vienam žurnalui. Aš žymiajam maestro pasakiau esąs dėkingas ir skolingas už jo dainą, kuri man atvėrė vartus į populiarumą. Jis buvo labai laimingas tai girdėdamas.
Kai pirmąkart nusifilmavavote – iškart po to visi ėmė tampyti už skvernų?
Jau po metų aš „šoviau” į pačias aukštumas. Taip, televizija yra galinga jėga. O dėl tų skvernų tampymų… Anksčiau, mano laikais, tai nebuvo įprasta. Tai, jog tu esi kažkas, suprasdavai iš to kaip su tavimi kalbasi koks nors vadovas arba restorano direktorius, administratorius.
Sirgote žvaigždžių liga?
Trejus metus, – šypsosi. Visi „žvaigždiškumo” ligos simptomai greitai dingo kai išvažiavau dirbti į Olandiją. Tai buvo tais politinių pasikeitimų metais – apie 1990-uosius. Žmonėms tuomet rūpėjo kiti dalykai: „perestroika”, Sąjūdis.
Olandijoje, spėju, niekas avansu nebeplojo kaip Lietuvoje?
Bingo! Esate visiškai teisi. Ten scenoje reikėjo įrodinėti ką sugebi. Man išties kurį laiką buvo labai sunku. Olandijoje labai greitai nuo tos žvaigždžių ligos pasveikau ir ėmiau mokytis dainininko ir atlikėjo profesijos. Teko pradėti nuo nulio.
Dainavote, dainavote ir… Prieš trejus metus gavote pirmąjį pasiūlymą vesti laidą televizijoje. Kaip tai nutiko?
Man paskambino LTV laidos „Vakaro autografas” prodiuseris ir pakvietė. Na, aš pasakiau, jog gal ir norėčiau, bet ar galėčiau… Prodiuseris mane patikino, kad tikrai galėčiau. Jis teigė matęs mane kaip aš vedu renginius. Kaip laisvai bendrauju koncertų metu. Pamaniau: „Galiu sau leisti suklysti, tačiau negaliu sau leisti nepabandyti”. Ir sutikau. Padarėme bandomąjį įrašą. Jiems tiko.
Šią laidą vedėte tik pusantrų metų.
Iš pradžių lyg ir viskas normaliai klojosi. Tačiau vėliau aš pats supratau, jog apžiojau pernelyg stambų kąsnį. Man buvo sunku, nes, manau tokios laidos vedėjas vis tik turėtų būti žurnalistas. Man kaip dainininkui, įpratusiam „pasiimti” visą man duodamą pasirodymo eteryje laiką, buvo nepaprastai sunku dalintis. Man būdavo be galo sunku atiduoti savo pašnekovui didžiąją dalį eterio. Aš, kaip dainininkas, šou pasaulio atstovas norėjau nuolat „blizgėti”.
Suprantu, kad populiarumo niekada nebus per daug… Ką be to jums davė šis laidų vedėjo darbas televizijoje?
Aš pažinau televizijos virtuvę. Ir apie save sužinojau daug naujo. O apie populiarumą vis tik norėčiau pasisakyti, – šypsosi. Iki „vedėjavimo” aš kaip dainininkas su savo „rokenrolais” buvau visiškai neįdomus pensinio amžiaus žmonėms, o po tos laidos į mane su susidomėjimu ėmė žiūrėti ir mūsų senjorai. Bet koks pasirodymas televizijoje ir bet kokiam amplua, netgi pačiam kvailiausiam šou pasaulio žmogui, yra naudingas. Štai, kad ir Minedas – puikus to pavyzdys… Ir kai pastarasis gavo blogiausio atlikėjo ar pasirodymo apdovanojimą jis labai teisinagai pasakė: „Geriau būti blogiausiu, nei niekuo”.
Po to, kai iškritote iš „Lietuvos dainų dešimtuko”, kur su TV laidų vedėja Lavija Šurnaite bandėte laimėti duetų konkursą, spaudoje pasirodė jūsų ir Lavijos ne itin malonūs pasisakymai vienas kito atžvilgiu. Ar ir tokie vieši, bet neigiami pareiškimai jums, kaip šou atlikėjui, davė naudos?
Tiesą sakant, aš žinojau, kad mūsų duetas nelaimės. Tačiau iš Lavijos aš tikėjausi bent jau kažkokios elementarios pagarbos savo atžvilgiu. Jei tenka nors kiek nors pavėluoti, aš paskambinu, pranešu. Ir įsivaizduokite, vėluoju į repeticiją, lekiu beprotišku greičiu iš Kauno į Vilnių, suspėju laiku, o panelė Lavija leidžia sau vėluoti visą pusvalandį. Ir nors ji būna toje pat televizijoje, ji leidžia sau, pavyzdžiui, pavalgyti. Lavija yra ne tai kad susireikšminęs žmogus, bet nesureikšminantis kitų. Bėda buvo ir ta, jog ji niekur nebuvo anksčiau dainavusi. Ir kai ji neateidavo į repeticijas, man tiesiog užvirdavo kraujas. Tai štai visas įsikarščiavęs ir prikalbėjau apie ją negerų dalykų. Nevyriškai pasielgiau. O tos neigiamos kalbos… Šitam versle viskas į naudą… Ir Lavijai, manau, ir man.
Būti TV3 projekto „Ačiū Dievui, atėjai!” vedėju jums pasiūlė?
Taip. Paskambino laidos prodiuseris Saulius Bartkus ir pasiūlė. Man iš karto viskas patiko. Ir idėja, ir formatas. Beje, aš buvau tikrai ne vienintelis kandidatas į šią vietą.
Nuo šio projekto starto praėjo beveik trys mėnesiai. Jaučiatės savo vietoje?
Aš esu linksmas žmogus. Viskas, kas nors kiek pagražina gyvenimą: juokas, geros emocijos, gera muzika – teikia man malonumą. Dar puikiau – jei aš pats galiu prisidėti prie to proceso. Galbūt ta laida ir nėra kažkoks tai devintas pasaulio stebuklas, bet ten yra gera nuotaika, gera aura, atmosfera.