Turbūt ne vienas jaunas „Ekrano” komandos žaidėjas pavydėjo, kai 18-metis „Ekrano” saugas Paulius Janušauskas, dažniau atstovaujantis dublerių ekipai, pranešė vykstantis į saulėtąją Ispaniją, kur futbolo gudrybių jį ir dar 300 iš viso pasaulio atvykusius jaunus bei perspektyvius futbolininkus mokys ne kas kitas, o garsusis „Milano” treneris Karlo Ančeloti. Vieninteliam stovykloje dalyvavusiam lietuviui nusišypsojo laimė gyvai pamatyti tokias futbolo žvaigždes kaip Zinediną Zidaną, Londono „Arsenalo” žaidėją Emanuelį Adebajorą, Wesą Brauną iš „Manchester United”, prancūzą Samirą Nasri iš Marselio „L’Olympique” komandos, daugelio specialistų vadinamą antruoju Zidanu, Švedijos rinktinės žaidėją Christianą Willhelmsoną, Vokietijos nacionalinės rinktinės futbolininką Filipą Lahmą, graiką Dimitrio Papadopoulą.
Tokią galimybę daug žadančiam panevėžiečiui suteikė FK „Ekranas” viena iš pagrindinių rėmėjų bei strateginė klubo partnerė firma „Adidas”. Jos atstovai pasiūlė klubo vadovybei išrinkti vieną gabiausią ir perspektyviausią „Ekrano” žaidėją, turėsiantį galimybę keturias dienas dalyvauti Mursijoje rengiamoje tarptautinėje stovykloje. Buvo pasirinktas P.Janušauskas.
Pagrindinė – futbolo kalba
– Ar smagi buvo žinia?
– Žinoma, smagu, kai tavo triūsą įvertina. Ši stovykla man padarė neišdildomą įspūdį. Keturias dienas gyvenome, treniravomės ir žaidėme futbolo batelių, vadinamųjų bucų gamintojų „F50” ir „Predator” pavadintame turnyre Mursijos regiono sostinės priemiestyje. Ten įrengti puikūs futbolo aikštynai. Gyvenome po vieną puikiuose kotedžuose su virtuve, miegamuoju. Sutikau daug draugų, tačiau daugiausia bendravau su Baltijos šalių atstovais – latviu iš Rygos „Skonto” Vladislavu ir estu Stefanu. Mūsų komandoje „F50” žaidė du vokiečiai, aš, danas, anglas ir futbolininkas iš Peru. Mes į finalą, kuriame žaidė jaunų ir perspektyvių žaidėjų ekipa kartu su pasaulio futbolo žvaigždėmis, nepatekome. Iškritome po ketvirtfinalio. Rungtynės vyko sumažintoje futbolo aikštelėje penki prieš penkis. Per penkerias rungtynes įmušiau 24 įvarčius. Tiksliau, tiek kartų pasižymėjau per keturis mačus. Penktajame laimė nenusišypsojo. Beje, vieneriose rungtynėse, kurias mes laimėjome 9:7, visus įvarčius pelniau aš.
– Į Ispaniją suvažiavo įvairių tautybių žaidėjai. Kokia kalba bendravote?
– Susikalbėjome angliškai, bet geriausia ir suprantamiausia kalba yra futbolo kalba.
Nuotraukos – brangiausias suvenyras
– Kaip sekėsi kelionė į Ispaniją?
– Rėmėjai sutvarkė visus reikalingus dokumentus, į rankas įteikė bilietą pirmyn ir atgal. Niekuo man rūpintis nereikėjo – tik nuskristi iš Vilniaus oro uosto iki Ispanijos per Kopenhagą.
– Ar buvo laiko pasižvalgyti po saulėtą kraštą, parsivežti suvenyrų?
– Tiesą sakant, stovyklos grafikas buvo labai intensyvus, tad specialių ekskursijų nebuvo. Tiesa, pasibaigus turnyrui mums buvo organizuota iškyla La Manga paplūdimyje prie Viduržemio jūros, nuo Mursijos nutolusiame maždaug 12 kilometrų, po atviru dangumi ant minkštų krėslų sėdėjome prie staliukų, valgėme didžiuliame puode verdamą ispanišką troškinį, bendravome. Didžiausias suvenyras – tai įsiamžinimas nuotraukose su pasaulio futbolo žvaigždėmis. Gaila, nepavyko nusifotografuoti su Zidanu.
– Tai turbūt išmokai daug futbolo gudrybių?
– Išmokau. Jas stengsiuosi parodyti aikštėje.
Futbolas mokslus nugalėjo
– Įdomu, kodėl pasirinkai futbolą.
– Dar būdamas vaikas šokau tautinių šokių kolektyve. Tačiau antroje klasėje į mokyklą atėjo treneris Vytautas Šilinskas ir pakvietė lankyti futbolo treniruotes. Dabar nesigailiu, kad sutikau.
– Esi moksleivis. Kaip sekasi suderinti mokslus su sportu?
– Nekaip (kukliai prisipažino). Šiemet baigiau vienuoliktą klasę. Pasirinkau futbolą. Todėl nuo 2006-ųjų rugsėjo persikėliau į suagusiųjų mokymo centrą, kad dieną galėčiau treniruotis, o vakarais mokytis. Šiaip esu humanitaras. Tikslieji mokslai man ne itin sekasi. Patinka kalbos, ypač rusų. Štai mano brolis Justas – Vilniaus pedagoginio universiteto studentas – anksčiau taip pat žaidė futbolą, tačiau pasirinko mokslus. Aš savo ateitį sieju su futbolu. Kai baigsiu vidurinę, stosiu mokytis trenerio specialybės. Planuoju iš Panevėžio neišvykti, kadangi Vilniaus pedagoginio universiteto Panevėžio neakivaizdiniame skyriuje jau yra galimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą.
– Kiek laiko treniruojiesi kartu su pagrindine mūsų miesto komanda?
– Nuo šių metų pasirengimo sezonui pradžios, tačiau atstovauju antrajai ekipai.
– Tikiesi, kad įsitvirtinsi pagrindinėje sudėtyje?
– Kam tada treniruotis, jei nesiekti aukštumų? Atstovauti tokiai komandai kaip „Ekranas” – kiekvieno jauno Panevėžio futbolininko svajonė.
– Linkiu sėkmės.
– Ačiū.