Turbūt niekur nepamatysi tokių keistų kapitalistinio pasaulio paradoksų, kokie formuojasi posovietinėse šalyse. Buvusi sovietinė valdininkija, išsiveržusi iš pilkos lygiavos ir pilietinio nuasmeninimo, taip spėriai kuria dar prieš penkiolika metų keiktas klasines struktūras, kad gražu žiūrėti. Teisėsaugos ir sveikatos apsaugos administracijos vadovai gauna tokius atlyginimus, jog paprastam gydytojui ar policininkui tenka tik atsidusti. O teisėjai, kaip parodė Valstybės auditas, prie savo nemenkų algų dar prisiduria premijas, priedus ir – o tempore, o mores – pašalpas.
Regis, net pati lietuvių kalba šiame klasinės formacijos etape tampa lingvistiniu paradoksu – tiesiog galvoj netelpa, kaip galima šelpti tą, kuris, anot Šventojo Rašto, į dangų pateks tik kartu su kupranugariu pro adatos skylutę pralindęs. Matyt, žodis „pašalpa” irgi prisitaikė prie naujos visuomeninės struktūros ir dabar reiškia ne ką kitą, o pinigų paskirstymą reikalingiems žmonėms. Apie krikščioniškąją šalpos prasmę šnekėti neverta, nes didžiąją mūsų valdininkų dalį sudaro katalikai, savo religinius įsitikinimus grindžiantys ekstrasensų, būrėjų ir astrologų prognozėmis.
Visu tuo, ką galima paaiškinti fortūna, likimu, žvaigždėmis, bet toli gražu ne artimojo meile, nesavanaudiškumu ir asmenine atsakomybe.
Kartais atrodo, kad penkiasdešimt socialistinės tikrovės metų mūsų visuomenės struktūrą ne sulygino, o priešingai – įcementavo nomenklatūros sluoksnį taip, jog nė buldozeriu neišversi. Skirtumas tik tas, kad seniau visuomenės klasėms atstovavo daugiau asmenybių. Šiandien – vidutinybių pilkuma. Galima sakyti, sovietinis režimas vis dėlto atliko visuomenės nuasmeninimo funkciją.
Kaip kitaip paaiškinti faktą, kai pirmokų tėveliai reikalauja atleisti iš darbo Vilniaus J.Basanavičiaus mokyklos mokytoją vien dėl to, jog ši – nėščia?.. Tai galima suprasti kaip uždaros, izoliuotos klano terpės kūrimą jau ne tik sau, bet ir savo vaikams. Tokį „kibucą”, kuriame komunos įsipareigojimus keičia savininkiškos teisės, kuriame visi sraigteliai gerai sutepti ir juda neužsikirsdami, kuriame galima administruoti dalykus, nebepriklausančius ekonominei žmogaus vertei, bet išreiškiančius nekintančias vertybes.
Nesinori tikėti, kad tų pirmokėlių tėveliai – nomenklatūrinių šeimų atžalos, įsitaisiusios savo tėvų parūpintuose postuose, tačiau kaipgi suprasti tokį jų sprendimą, prasilenkiantį tiek su sveiku mąstymu, tiek su žmogišku supratingumu?..
Auga klasinės vaikų grupės, kurioms diegiama ne tik klasės išskirtinumo, bet, regis, ir naujų vertybių samprata. Viena jų – duoti vaikui viską, ką įmanoma paimti iš materialiosios kultūros, ir „apsaugoti” jį nuo pašalinių bei nepageidaujamų skurdžiojo pasaulio baisybių. O juk pasaulis – nedalomas. Skausmas – bendražmogiškas. Džiaugsmas – taip pat.
Dabartiniam turtuoliui absurdiškas atrodytų poelgis išdalyti savo turtą vargšams ir nueiti Kristui iš paskos. Įsivaizduokite taip pasielgiantį, pavyzdžiui, Donaldą Trumpą!.. Iš tiesų – absurdas, kuriam prilygti negali niekas. Net tai, kad Nigerijoje šiemet iš bado mirė (ir dar mirs) keliasdešimt tūkstančių vaikų. Visi turtai yra niekis, palyginti su mirštančio vaiko ašara. Pasaulis neturi ateities, jeigu ji kuriama tokia kaina.
Gyvendami lygioje visuomenėje mūsų vaikai galbūt tai supras. Nematydami vargstančio bendraamžio ir stengdamiesi nuo jo izoliuotis, kad nepatirtų streso ir nesusigadintų šventinės nuotaikos, jie patys nuskriaus save.
Renata Šerelytė, rašytoja.