Nors po rezervistų skandalo į Lietuvą retai beatvažiuoja koks nors solidžius sprendimus priimantis užsienio svečias, o Lietuvos iniciatyvos Europos Sąjungoje yra ignoruojamos, tačiau paskutinėmis vasaros dienomis Vilnius vėl pratrūko tarptautinės politikos idėjomis.
Net dviem idėjom: Lietuvos Vyriausybei pasiūlyta pasitraukti iš Irako, o Europos Sąjungai – nutraukti Baltarusijos izoliavimo politiką.
„Nepasiteisinus izoliacijos politikai, reikia išbandyti „balansavimo politiką”, kurią vykdant Europos Sąjunga deleguotų vieną valstybę, kuri užmegztų abipusius kontaktus su Baltarusija. Tokia valstybe galėtų būti ir Lietuva”, – pareiškė Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Justinas Karosas ta proga, kad Lietuvoje susirinko Baltijos jūros parlamentinės konferencijos.
T.y., Vilnius nori leidimo oficialiai draugauti su Aleksandru Lukašenka, o tam reikės ištikimybės įrodymų. Pavyzdžiui, draudimo Lietuvos teritorijoje slapta regzti Minsko Sašos nuvertimo planus.
Negali pasakyti, kad abi iniciatyvos yra labai šviežios. Tačiau abi jos yra labai drąsios turint galvoje, kad visa tai vyko ir iki šiol, tik slapta, „po kilimu”. Pirma, Lietuva visais laikais apgaudinėjo NATO, t.y., Amerikos ekspertus, „klastodama” krašto apsaugos finansavimo mąstą. Antra, Vilnius JAV inicijuojamose visų spalvų revoliucijose visuomet elgėsi keistai, t.y., išorėje buvo vaizduojamas didelis pritarimas ir parama demokratizacijai, o iš tiesų…
Tarkime, Ukrainoje iš pat pradžių mūsų pasiuntiniai aktyviau apšokinėjo Viktoro Janukovičiaus, o ne Viktoro Juščenkos stovyklą. Tai buvo ypač gerai matyti, kai Kijevan pas Juščenką įsakmiai iškomandiruotas Valdas Adamkus ilgą laiką negalėjo pilnavertiškai dalyvauti „procesuose”. Viskas, kas Aleksandrui Kvasnevskiui buvo aišku, mūsiškiui prezidentui buvo paslaptis. O ko norėti? Prezidento patarėjai tiesiog negalėjo V. Adamkaus tinkamai parengti tokiam staigiam viražui. Sunku pereiti iš vienos komandos į kitą ir išlaikyti orią miną.
Dabar pagaliau veidmainystės baigiasi. Toji tikroji Lietuvos užsienio politikos linija prasimuša į paviršių. Ji nėra kokia nors peiktina ar iš karto atmestina vien todėl, kad nėra proamerikietiška. Be to, ir iniciatyva jos nepavadinsi, nes dėl aukščiau išvardintų priežasčių ji nėra nauja.
Tiesiog dėl kažkokių mums kol kas nežinomų priežasčių sumanyta, kad Lietuva nebegali būti Vašingtono vėliavnešė jam kuriant Rusijos sanitarinį kordoną iš taip vadinamų „naujų demokratijų”. Gal būt tam įtakos turėjo A. Lukašenkos pažadas užpilti Nemuną srutomis?
O gal viskas dar paprasčiau. Socialdemokratai (ekskomunistai) visuomet broliavosi su ekssovietijos ekskomunistais, kurie dabar ten turi valdžią, ir kuriuos Vašingtonas klibina iš postų dėl jų promaskvietiškos orientacijos.
Proamerikietiška Lietuvos pozicija socialdemokratams buvo primesta. Jie tą politiką paveldėjo ir konservatorių. Tačiau artėjant Baltarusijos prezidento rinkimams atėjo laikas pagaliau apsispręsti. J. Karoso pareiškimas rodo, koks yra tas apsisprendimas. Panašu, kad šiai linijai pritars ir dalis Europos Sąjungos biurokratijos bei kai kurios šalys (išskyrus, žinoma, Jungtinę Karalystę).
Tik ir vėl galima klausti, ar tai – tikrai Lietuvos užsienio politika? Paprastai tokios iniciatyvos kaip J. Karoso – vėl užmegzti draugiškus ryšius su A. Lukašenkos režimu užuot rengus jos opoziciją prezidento rinkimams – turi būti iš anksto suderintos. Su kuo? Su antiamerikietiškiausiu ir prorusiškiausiu Europos flangu? Tuomet čia ir vėl nieko gera. Lietuva ir vėl nešioja svetimas vėliavas.
Ir jeigu tai – už dyką, tokio užsienio politikos posūkio net politine prostitucija nepavadinsi. Tai – tiesiog dezertyravimas, perbėgimas iš vienos stovyklos į kitą prieš tai neprisėdus ant lagaminų ir dar kartą nepagalvojus: o kas mumis patikės po tokio ilgo ir sėkmingo laikotarpio, kai lietuviai asistavo Gruzijos rožinei, Ukrainos oranžinei ir pradėjo asistuoti Baltarusijos, tikriausiai, žydrai revoliucijai?
Po Europą apstulbinusios Vilniaus dešimtuko iniciatyvos paremti JAV agresijas – kas patikės, kad štai jau dabar pagaliau Lietuva nuoširdžiai įsijungs į Europos seseriją ir, progai pasitaikius, arba konservatoriams sugrįžus į valdžią, vėl neatsuks Briuseliui ir jo bičiulei Maskvai pasturgalio? Aš, pavyzdžiui, nepatikėčiau.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”