Delftas – vienas iš pačių įstabiausių Nyderlandų mažųjų miestų. Nuo XIX a. pabaigos visi Delftą sieja su Jano Vermero Delftiečio (Jan Vermeer van Delft, arba Jan van der Meer van Delft, 1632-1675) tapyba. Šiemet sukanka 330 metų, kai iš gyvenimo pasitraukė šis vienas iš pačių paslaptingiausių ir Dievo labiausiai apdovanotų menininkų.
Bet Delftas turi ir daugiau garsių savo istorijos puslapių. Kita vertus, J.Vermerą pasaulis atrado labai vėlai – tik XIX a. pabaigoje. Tad ilgą laiką Delftą garsino kiti mąstytojai ir menininkai.
Jūra suteikia laisvę
Delfte gimė ir ilgai gyveno didis olandų teisininkas, politinis mąstytojas, dramaturgas ir poetas Hugas Grocijus (olandiškai – Huig de Groot, arba Hugo de Groot). H.Grocijus (1583-1645) mirė 1645 metų rugpjūčio 28 dieną – lygiai prieš 360 metų. H.Grocijaus paminklas stovi pačiame Delfto centre – centrinėje miesto aikštėje, priešais Delfto rotušę.
Teisininku dirbęs H.Grocijus paklojo pamatus tarptautinei teisei, pagrįstai natūraliąja teise. Savo knygoje „Laisvoji jūra” (Mare liberum) jis pirmą kartą teisinės minties istorijoje suformulavo principą, skelbiantį, jog jūra yra tarptautinė teritorija ir visos tautos gali laisvai naudotis jūra prekybos tikslais.
Dėl dominavimo pasaulio prekybos sistemoje su olandais aršiai konkuravę anglai pasipriešino šiai idėjai ir pareikalavo laikyti visus vandenis, supančius Britų salas, Britanijos teritorijos dalimi. Nereikia nė sakyti, kad gerokai liberalesnis ir modernesnis buvo ne anglų, o olandų (šiuo atveju – Hugo Grocijaus) požiūris, atitinkantis laisvų tautų interesus ir nukreiptas prieš imperinę logiką.
H.Grocijus gyveno laikais, kada vyko Aštuoniasdešimties metų karas tarp Ispanijos ir Nyderlandų, o taip pat ir Trisdešimties metų karas tarp katalikiškų ir protestantiškų tautų.
Pats būdamas kalvinistas ir laikydamasis nuosaikių pažiūrų, H.Grocijus bendravo su olandų kalvinistų didžiai nemėgtais katalikais ir tikėjosi, kad kada nors visos krikščioniškos bažnyčios susijungs.
1625 metais išleistoje kitoje savo knygoje „Apie karo ir taikos įstatymus” (De jure belli ac pacis libri tres) H.Grocijus išdėstė teisingo karo idėją ir įrodinėjo, jog visos tautos turi laikytis natūraliosios teisės. Bet kartu H.Grocijaus būta ir giliai tikinčio krikščionio – po autoriaus mirties, 1660 metais, išleista jo knyga „Apie krikščioniško tikėjimo tikrumą” (De veritate religionis Christianae) aistringai gynė krikščionybę.
Verta atkreipti dėmesį, kad šis mąstytojas teigė krikščionybės neatsiejamumą nuo moralaus valdymo – iš čia ir moralaus valdymo teorija, kurios pradininku taip pat yra laikomas H.Grocijus. Ši knyga buvo išversta į arabų, persų ir kinų (mandarino) kalbas bei naudojama Rytuose misionieriškiems tikslams.
Tad moralios politikos idėjos ištakų reikėtų ieškoti ne vien Aristotelio „Politikoje” ir didžiųjų Rytų bei Vidurio Europos disidentų politinėje eseistikoje. Mums šiuo metu gyvybiškai svarbią moralios politikos idėją teigė ne tik makiavelizmui pasipriešinti mėginę ir dabar dar tebemėginantys Aristotelio ir Tomo Akviniečio politinės minties komentatoriai, bet ir didis delftietis, Olandijos aukso amžiaus žmogus, originalus ir drąsus XVII a. mąstytojas Hugas Grocijus.
Tapytojų Delftas
Ilgą laiką Delftas egzistavo kaip tapytojų miestas ir be J.Vermero. Vadinamoji Delfto mokykla visų pirma sietina su pačiu gabiausiu ir mylimiausiu Rembranto (Rembrandt) mokiniu Karelu Fabricijumi (Carel Fabritius, 1622-1654) ir kitu žymiu tapytoju Nikolu Masu (Nicholaes Maes, 1632-1693).
Anksti žuvęs ir tragiško likimo K.Fabricijus gimė Midenbemsteryje (Middenbeemster) ir tik apie 1650 metus persikėlė į Delftą. Bet šiame mieste jis paliko neišdildomą pėdsaką. Jaunystėje darbavęsis kaip dailidė, vėliau jis paliko garsių darbų, žymiausias iš kurių turbūt yra „Dagilis”.
Nelaimei, įvykus sprogimui parako parduotuvėje, žuvo ir pats K.Fabricijus, ir, kaip spėjama, daug jo darbų. Kartais manoma, kad K.Fabricijaus dirbtuvėje dirbo ir iš jo mokėsi J.Vermeras. Bet tai tik hipotezė, kurios meno istorikai taip ir neįrodė.
Delfto tapytojas, ilgai laikytas pirmuoju Delfto meistru, buvo Piteris de Hochas (Pieter de Hooch, 1629-1684). Gimęs Roterdame, P.de Hochas į Delftą persikėlė tais pačiais metais, kai žuvo K.Fabricijus, – 1654-aisiais. Žinomas Delfte ir kaip tapytojas, ir kaip turtingo pirklio tarnas, jis pradėjo vaizduoti olandų viduriniosios klasės gyvenimą. Tiesą sakant, modernioji pirklija ir buržuazija buvo patys tikriausi XVII a. Olandijos kūriniai – visą prekinį kapitalizmą ir ankstyvosios modernybės globalizaciją net siečiau ne tiek su Anglija, kiek su Olandija.
Delfte P.de Hochas gyveno trylika metų – 1667-aisiais jis išvyko gyventi į Amsterdamą ir tapė ten turtingų užsakovų portretus. Bet jo Delfto laikotarpio darbai, vaizduojantys miestiečių kasdienybę ir buitį, buvo gerokai sėkmingesni. O ir pati jo gyvenimo pabaiga buvo liūdna – 1684 metais P.de Hochas mirė pamišėlių namuose.
Perspektyvos ir natūralios šviesos vaizdavimo meistras, turtingas koloristas ir šiltos šviesos virtuozas P.de Hochas buvo laikomas didžiausiu Delfto tapytoju. Tai buvo neginčytina nuomonė iki XIX a. pabaigos, kai prancūzų menotyrininkai atrado ilgai nežinotą genialų dalininką – Janą Vermerą Delftietį.
Tarp užgaidų ir jausmų
Anglų rašytoja Treisi Ševaljė (Tracy Chevalier) prieš keletą metų išgarsėjo savo puikiu romanu „Mergaitė su perlų auskaru” (Girl with a Pearl Earring), vaizduojančiu J.Vermero šeimos gyvenimą tarnaitės Gryt (Griet), savo jautrumu tapybai, subtilumu, pasaulio suvokimu ir pagaliau veidu bei žvilgsniu paveikiančios visą Meistro kūrybą – akimis. Romane netgi atsiranda užuominų, kad „Mergaitė su perlų auskaru” (1665), gimusi kaip J.Vermero užsakovo ir patrono Van Raiveno (Van Ruijven) užgaidų tenkinimas, iš tikrųjų buvo slaptos ir neišsakytos Meistro meilės tarnaitei pasekmė.
Iš tiesų gi šiame puikiame romane J.Vermero situacija Delfte yra gerokai pagražinta. Genialusis tapytojas turėjo didelę šeimą (11 vaikų), kurią reikėjo kažkaip išlaikyti. Užsakymų ir tapybos tam būtų nepakakę. Todėl didesnę savo pajamų dalį J.Vermeras pelnė prekiaudamas paveikslais ir pardavinėdamas savo kolegų darbus. Pats jis tapė nedaug ir yra palikęs tik apie 30 darbų. Daugiausia jų – devyni – yra Niujorke, Metropoliteno meno muziejuje ir privačioje Friko meno kolekcijoje.
Kita dalis jo darbų yra Nacionalinėje meno galerijoje Londone, Valstybiniame muziejuje Amsterdame (Rijksmuseum), princo Moriso galerijoje (Mauritshuis) Hagoje, Drezdeno galerijoje, Edinburgo meno muziejuje, Meno istorijos muziejuje (Künsthistorisches Museum) Vienoje, Nacionalinėje galerijoje Vašingtone ir privačiose kolekcijose (bene daugiausia iš jų – Jungtinės Karalystės karalienės kolekcijoje).
Nors Vermeras ir priklausė Delfto šv.Luko gildijai, kurioje vaidino svarbų vaidmenį, gyveno jis iš svetimų paveikslų pardavinėjimo. Tik XIX a. pabaigoje jį atradę menotyrininkai buvo apstulbinti šviesokaitos ir piešinio technikos tobulumo. Ilgai buvo tikima, kad P.de Hochas buvo didžiausias Delfto tapytojas, atvėręs buities ir kasdienybės grožį. Atradus J.Vermerą ši pozicija stipriai susvyravo.
Iš nieko nesužinome tiek daug apie ano meto moterų ir merginų veidus, jų kasdienybę, namų apyvokos daiktus, buitį, rūbų klostes, madas, žemėlapius ir muzikos instrumentus, kaip iš J.Vermero darbų. Daiktų poezija, detalės, iš tamsos išnyrantys švytintys merginų veidai, žvilgsnio paslaptis ir nelygstama, amžinoji veido individualybė – visa tai didžiojo Delfto Meistro genijaus palikimas.
O jo nuostabiajame „Delfto vaizde” (1660) mes matome socialinę tikrovę su visais jos sluoksniais – kerinčio grožio nedidelio miesto ir jo bažnyčių bokštų vaizdą, o sykiu ir paprastų moterų, skalbiančių prie upės, figūras. Viskas pasaulyje yra gražu ir visus daiktus, kūnus bei veidus galima atverti jų paslaptyje ir individualybėje.
Kas gi iš tikrųjų buvo „Mergaitės su perlų auskaru” modelis? Meno istorikai vis dar laužo galvas, bet tarnaitės siužetas turbūt yra legenda, kuria pasinaudojo anglų rašytoja. Spėjama, kad veikiausiai J.Vermerui pozavo jo duktė Kornelija (Cornelia), kurios figūra šmėkšteli ir nuostabiame darbe „Delfto gatvė”. Tai, kad romane „Mergaitė su perlų auskaru” Kornelija vaizduojama kaip tarnaitės Gryt nekenčianti, tėvo dėmesio jai pavyduliaujanti ir sąmoningai kenkianti paauglė, yra subtili literatūrinė T.Ševaljė gudrybė. Meninė išmonė prieš faktą – slapta Meistro meilė žemesnės kilmės ir gerokai jaunesnei moteriai prieš meilę dukteriai.
Nedideliame, bet didingame Delfte išsiteko ir vaikų, ir suaugusiųjų paslaptys. Jame liko ir laisvų piliečių visuomenės paslaptis, ir genijaus paslaptis.
Leonidas Donskis