Vakar pasibaigė Klaipėdoje pirmą kartą organizuota dienos stovykla cerebriniu paralyžiumi sergantiems vaikams. Aštuoni paprastai namuose laiką leidžiantys vaikai aštuonias dienas bendravo su įdomiais žmonėmis, žaidė, maudėsi jūroje, vyko į ekskursijas.
Surengti stovyklą mintis kilo Lietuvos cerebrinio paralyžiaus asociacijos Klaipėdos skyriaus pirmininkei Natalijai Kuzminčiūtei. Finansavimą (3 500 litų) pagal jos parengtą projektą stovyklai skyrė Lietuvos invalidų taryba.
Vadovauti stovyklai N. Kuzminčiūtė paprašė ilgametę darbo patirtį su neįgaliais vaikais turinčią specialiojo lopšelio-darželio „Sakalėlis” lopgopedę Vitaliją Verpečinskienę.
„Tai Dievo dovana, kad ji sutiko. Rašydama projektą padariau klaidą – įrašiau, kad su aštuoniais vaikais dirbs tik vienas žmogus. Tik vėliau suvokiau, kad vienam žmogui susitvarkyti su tokiu skaičiumi neįgalių vaikų – milžiniško pasiaukojimo reikalaujantis darbas”, – pasakojo N. Kuzminčiūtė.
Labai bijojusi imtis stovyklos vadovės pareigų prisipažino ir Vitalija Verpečinskienė. ” Kai sužinojau, kad neturėsiu pagalbininkų, apėmė siaubas. Juk tuos vaikus einant reikia prilaikyti, kiekvienam padėti apsirengti, nusirengti. Dabar džiaugiuosi, kad neatsisakiau šio darbo – viskas puikiai pavyko”, – šypsojosi ji.
Tiesa, pridūrė V. Verpečinskienė, iš jai pateikto 80 vaikų sąrašo ji išsirinkusi tik pačius stipriausius, galinčius vaikščioti 6-15 metų vaikus, kuriuos gerai pažįsta. „Visi, išskyrus dvidešimtmetį Romą, buvę mano auklėtiniai”, – sakė stovyklos vadovė.
Daug kelionių
Rugpjūčio 16-25 dienomis stovyklautojus kiekvieną rytą tėvai atveždavo į specialųjį lopšelį-darželį „Sakalėlis”. Čia iki 18 valandos jų laukė intensyvi dienotvarkė.
„Kiekvienas rytas prasidėdavo komplimentų sakymu vieni kitiems. Tai pakelia nuotaiką, ir kai vieną rytą užmiršau apie komplimentus, vaikai patys priminė, kad laikas sakyti juos”, – šypsojosi V. Verpečinskienė.
Po pusryčių vaikų laukė kelionės, įdomūs susitikimai. Stovyklautojai apsilankė Klaipėdos priešgaisrinės tarnybos stotyje, E. Legecko sodyboje įkurtame mini zoologijos sode, liaudies menininko V. Majoro sodyboje, Kretingos vienuolyne bei žiemos sode.
Praeitą savaitę „Sakalėlyje” lankėsi dvi šv. Motinos Teresės vienuolyno vienuolės iš Indijos. Pusdienį su jomis vaikai bendravo, giedojo giesmes, meldėsi.
Pasigedo turėklų ir tualetų
Beveik kasdien po pietų vaikų laukė kelionės prie jūros. Oras pasitaikė puikus, todėl vaikai galėjo ne tik pažaisi paplūdimyje, bet ir pasipliuškenti vandeny.
„Tik labai gaila, kad mūsų paplūdimiai visiškai nepritaikyti neįgaliems žmonėms – visur turėtų būti bent jau laiptukai su turėklais, tualetai”, – pastebėjo V. Verpečinskienė.
„Vieną dieną lankėmės Giruliuose, tai ten radome vieną biotualetą, bet jame savo reiklaus atlikti sudėtinga ir sveikam žmogui, o ką jau kalbėti apie neįgaliuosius. Kadangi gero toje būdelėje buvo vos ne iki kelių, vaikus teko vesti po medžiu”, – prisiminė stovyklos vadovė.
Vadinamuoju invalidų pliažu moteris nusivylė ne ką mažiau. „Nežinau, kodėl jis taip vadinamas, nes kaip ir visi kiti nėra pritaikytas neįgaliesiems. Be to, mes važiuodavome 4-ojo maršruto autobusu, o ties invalidų pliažu net nėra autobuso stotelės. Tokiems vaikams iki jo ateiti nuo Girulių ar II Melnragės – labai sunku”, – sakė V. Verpečinskienė.
Viena mergaitė be kitų pagalbos negali paeiti ir juda labai lėtai, tačiau stovyklos vadovė džiaugėsi, kad kiti vaikai visuomet kantriai palaukdavo. O geriau vaikščiojantys prilaikydavo tuos, kuriems tai sekasi sunkiau. „Jie niekada nesišaipo vienas iš kito”, – pastebėjo vadovė.
V. Verpečinskienė teigė supratusi, kad prieš stovyklą nerimauta visai be reikalo.
„Kiekvieną vakarą namo grįždavau fiziškai labai pavargusi, bet širdy buvo gera”, – prisipažino ji. – Turėjau daug pagalbininkų tarp vaikų. Štai Tomas, kol po maudynių perrengdavau vaikus, išpurtydavo, gražiai suvyniodavo ir į krepšį sudėdavo visus patiesalus. Atrodo, smulkmena, bet šį ir daugybę kitų darbelių jis padarydavo neraginamas, tarsi nepastebimai. O Povilas su Inesa visuomet iš virtuvės parnešdavo valgyti. Vaikai net indus padėdavo suplauti, nors namuose beveik nė vienas to nebuvo daręs”.
Stovyklos vadovei padėjo ir cerebrinio paralyžiaus asociacijos narys Darius Mockus, sunkiau vaikščiojančius vaikus prie jūros nuveždavęs savo automobiliu.
Laima Švedaitė
„Vakarų ekspresas”