Aistra pripildęs scenos erdvę

Gulėdamas ligos patale Algimantas Masiulis apgailestavo, kad šį mėnesį negalės vykti į Taliną filmuotis. Aktorius drąsino save, jog menininkas ir iš sudėtingų aplinkybių semiasi peno kūrybiniams apmąstymams, o sunki liga gali būti naudinga aktorinė patirtis.

Su vėžiu kovojusio 77 metų aktoriaus gyvybė užgeso vakar, 9 valandą ryto. Pasak teatrologės Irenos Aleksaitės, liūdna, kad vienas po kito mus palieka lietuvių scenos mohikanai.

Kad visi matytų.
Žinią apie A.Masiulio mirtį I.Aleksaitė sutiko emocingai: „Mirtis ir Algis?! Tai atrodė nesuderinami dalykai. Jis buvo didysis optimistas: visada pakilios nuotaikos, puikios formos, todėl kai išgirsdavau, kad Algis sunkiai serga, skambėdavo neįtikimai: nė vienu žodžiu jis neužsiminė apie ligą, nė vienu judesiu jos neparodė. Savo pašėlusiu temperamentu jis gebėdavo vienas pripildyti visą scenos erdvę. Jis troško, kad visi matytų jo personažą, pamiltų arba imtų nekęsti. Čia buvo jo aistra.” Teatrologei didelį įspūdį padarė A.Masiulio apsisprendimas išeiti iš Panevėžio teatro: „Palikti Juozą Miltinį reikėjo nepaprastos tvirtybės ir ryžto! Daugelis panevėžiečių aktorių sunkiai bendravo su J.Miltiniu, bet teatro palikti nesiryžo – o A.Masiulis trinktelėjo durimis.”

„Jis galėjo vaidinti viską, – pasakojo teatrologė. – Komediją, tragediją, dramą, vodevilį, farsą… Turbūt ir baletą būtų įstengęs šokti! Nepaprasto imlumo ir emocinio jautrumo aktorius. Man patikdavo ir jo stačiokiškumas – A.Masiulis galėdavo paskambinti ir be užuolankų išrėžti nuomonę, tarkim, apie mano recenziją: „Mieloji, ne taip parašei ir aš tuojau tave įtikinsiu!”

Dedikuos spektaklį

„Labai skaudi netektis, – vakar LŽ sakė aktorė Jūratė Onaitytė, kuri Palangoje rengėsi spektakliui „Gyvenimas dar prieš akis”. – Išeina meistrai, didieji mokytojai. Man iš tiesų buvo ko iš jo pasimokyti. Aiškiai atsimenu Jono Vaitkaus režisuotą Juozo Grušo „Uniją”, 1978-ųjų spektaklį. Ten buvo trumputis mūsų personažų dialogas, bet jį prisiminsiu visą gyvenimą. Patyriau, kokia jautri gali būti partnerystė – kolega gaudė kiekvieną niuansą ir visada reaguodavo. Mes dažnai pasišnekėdavome įvairiausiomis temomis: apie literatūrą, teatrą, filosofiją. Taigi netekau dar ir puikaus pašnekovo. Širdyje šio vakaro spektaklį skirsiu jam.” Vienas paskutinių A.Masiulio vaidmenų – Senis Vytauto V.Landsbergio filme „Kai aš buvau partizanas” (2008 metai). Rizikuodamas sveikata aktorius sutiko prisidėti prie filmo apie pokario partizaninį karą kūrybinės grupės. „Mene jokių receptų nėra. Menas – tai žmogaus veikla, kuriai daro įtaką ir intelektas, ir fantazijos, ir pasąmonė, ir slapti troškimai… Menas yra tai, ko negalima išmokyti ar išmokti. Menas neturi taisyklių, bet menininkui kelia etinius ir moralinius reikalavimus. Jis neturi teisės niekinti žmogaus ar atimti viltį”, – sakė A.Masiulis interviu, publikuotame LŽ šį pavasarį.

Vaidmenų gausa

A.Masiulis gimė Surdegio kaime Anykščių rajone. 1948-1951 metais mokėsi J.Miltinio vadovaujamoje teatro studijoje, 1948-1976 metais vaidino Panevėžio dramos teatre. Nuo 1978-ųjų dirbo Kauno valstybiniame dramos teatre. Labai populiarus aktorius teatre sukūrė per pusantro šimto, kine – per šimtą vaidmenų, pelnė garbės vardų ir įvairių apdovanojimų. 2001 metais jis išleido pagal dienoraščius parengtą atvirą knygą „Tema: visada yra galimybė”. Laisvalaikiu A.Masiulis piešė ir tapė, surengė kelias dailės darbų parodas. A.Masiulis vaidino garsiuosiuose J.Miltinio spektakliuose „Komivojažieriaus mirtis” (1958), „Šiaudinė skrybėlaitė” (1959), „Makbetas” (1961), „Volponė” (1971), „Mirties šokis” (1973) ir kituose. Kauno dramos teatre – į Lietuvos teatro istoriją įėjusiuose Jono Vaitkaus spektakliuose: „Raudona ir ruda” (1979), „Statytojas Solnesas” (1980), „Kingas” (1980), „Šarūnas” (1980), „Kaligula” (1983). Labai kūrybingai dirbo su Gyčiu Padegimu: „Gintarinė vila” (1980), „Kreditoriai” (1981), „Mūsų miestelis” (1982), „Liūtas žiemą” (1997). Tūkstančiai kino mėgėjų prisimena A.Masiulio vaidmenis lietuviškuose filmuose „Vienos dienos kronika” (1963), „Birželis, vasaros pradžia” (1969), „Herkus Mantas” (1972), „Mano vaikystės ruduo” (1977), „Faktas” (1980). Neliko neįvertintas darbas Gyčio Lukšo filme „Vasara baigiasi rudenį” (1982) – jame vaidinę aktoriai A.Masiulis, Vaiva Mainelytė ir Valentinas Masalskis už geriausią ansamblį apdovanoti pagrindiniu XVI sąjunginio kino festivalio (1983) prizu. Lietuvių aktorius buvo gerai pažįstamas buvusios SSRS kino žiūrovų auditorijai, nusifilmavo dešimtyse rusiškų filmų.

LŽ publikuotame interviu A.Masiulis sakė: „Jaunystėje iššvaisčiau daug jėgų ir energijos menkaverčiams darbams. Ir nors daugelis, kaip toj dainoj, sako: „Oi, sugrįžki, jaunyste!”, aš taip jau nemanau.”