Rusijos cugcvangas

Jau seniai nebuvo taip prieštaringai vertinamo tarptautinio įvykio kaip dabartinis Rusijos karas su Gruzija. Vieni teigia, jog Rusija – agresorė, kiti tvirtina, kad Gruzija pradėjusi pirma. Nesutariama, kas laimėjo ir viešųjų ryšių kampaniją – Maskva ar Tbilisis, ietys lūžta ir dėl to, kaip situacija rutuliosis ateityje.

Kiek paprasčiau Rusijos gyventojams, nes jiems yra viena Tiesa ir vienas Vadas, tad dėl nieko diskutuoti ir mąstyti neverta. Paklausius Rusijos žiniasklaidos atrodo, kad Maskva padarė viską, ko norėjo, tačiau kuo toliau, tuo labiau Rusijos padėtis tarptautinėje šachmatų lentoje panėšėja į cugcvangą – kai bet koks ėjimas tik pablogina padėtį.

Skambūs pareiškimai.
Karinis Gruzijos pralaimėjimas akivaizdus – Rusija nukeliavo tiek, kiek norėjo. Viešųjų ryšių fronte Tbilisiui sekėsi daug geriau – Rusija akivaizdžiai įvardijama kaip agresorė, ir ne bet kokia, o turinti nusikaltėlių armiją, kuri plėšia užimtas teritorijas ir naudoja visuotinai uždraustus ginklus, pavyzdžiui, kasetinės bombos. Tačiau tai gali stebinti tik snobus Paryžiuje ar Berlyne, mat iki šiol jie Rusiją įsivaizdavo kaip civilizuotų taisyklių paisančią šalį.

Kita vertus, skambūs Maskvos pareiškimai apie gruzinų genocidą Pietų Osetijoje, būsimus tarptautinius tribunolus ir teiginius, jog vargu ar osetinai kada nors norės būti Gruzijos dalis, tarsi ir aiškiai pademonstravo, kad Gruzija negrįžtamai prarado dalį savo teritorijos. Vis dėlto, atrodo, Kremliuje iš pradžių pasakyta, o tik paskui pagalvota, ar tikrai nepriklausomos Pietų Osetija ir Abchazija atitinka Rusijos interesus.

Maskvos aklavietė

Rusijai Pietų Osetija ir Abchazija reikalingos tik tiek, kiek leidžia trikdyti Gruzijos valstybės raidą, menkinti jos tarptautinį autoritetą ir kliudyti euroatlantinės integracijos siekiams. Kaip teritorijos ar jose gyvenantys žmonės Rusijai šios žemės yra niekas, todėl pats košmariškiausias scenarijus Kremliui – jų noras tapti nepriklausomomis valstybėmis arba įsilieti į Rusijos Federaciją. Tokia įvykių raida visiškai paleistų Gruziją iš Rusijos gniaužtų – nebūtų nė vienos priežasties sutrukdyti jai tapti visateise Europos Sąjungos ir NATO nare.

Kita vertus, ES ar NATO taikdarių įvedimas į Pietų Osetiją ir Abchaziją reikštų lygiai tą patį – vietos banditėliai negalėtų toliau verstis milžinišką pelną duodančia kontrabanda, neturėtų galimybių rengti provokacijų ir pasakoti istorijų apie gruzinų engiamas tautas. Taigi Rusijai vienintelis priimtinas kelias – buvusios padėties atkūrimas, tačiau kuo ilgiau jos kariai (nepaisydami prezidento įsako sustabdyti karo veiksmus) negrįžta į Rusijos teritoriją, tuo labiau griežtėja tarptautinės bendruomenės tonas. Maskva praranda tarptautines pozicijas ir laikas toliau tiksi jos nenaudai. O kad Rusijos kariuomenė dabar blaškosi po Gruziją, tai užimdama miestus, tai atsitraukdama iš jų, realiausiai parodo, jog Maskva šiuo metu neturi jokio konkretaus plano, ką daryti toliau.

Regis, Kremlius vis dar neatsigavo (praėjo pusantros savaitės!) po skaudžiausio smūgio rusiškosios galybės mitui. Perbalęs Vladimiro Putino veidas, virpančios lūpos ir parą delsiami priimti sprendimai dėl veiksmų Pietų Osetijoje pademonstravo esminį faktorių – Rusija taip tikėjo savo, kaip didžios galios, mitu, kad akivaizdžiai supanikavo supratusi, jog pasaulyje juo niekas netiki, net Gruzija.

Paskui buvo pliūpsnis emocijų ir Rusijai visiškai nenaudinga įvykių eiga, kuri net Vokietijos kanclerę privertė pareikšti, kad Rusijos reakcija neadekvati. O juk būtent Vokietija, Ribbentropo ir Molotovo pakto dalyvė, šiemet siekė, kad Gruzijai nebūtų suteiktas NATO narystės veiksmų planas. Gruodžio mėnesį šis klausimas vėl turės būti svarstomas, ir, atrodo, kuo ilgiau Rusija demonstruos savo tankus, tuo realesnės taps Gruzijos viltys dėl narystės NATO.

Trijų prezidentų klausimai

Yra dar viena itin svarbi šio karo pasekmė – tie Vakarų svajotojai, kurie vylėsi, kad Dmitrijus Medvedevas nudrėbtas iš kitokio molio nei V.Putinas arba turi realią įtaką Rusijoje, galėjo aiškiai pamatyti, jog nereikia nieko tikėtis iš nominalaus Kremliaus vadovo. Visi interviu, duoti sėdint kabinete ir akivaizdžiai mėgdžiojant V.Putino kalbėjimo manierą, pasakojant istorijas apie taikdarišką Rusijos misiją ir išvalomus Rusijai priešiškus elementus, akivaizdžiai parodė, kad tikėtis ko nors daugiau iš šio prezidento neverta.

Dar daugiau – D.Medvedevas sugebėjo pareikšti savo nuomonę tik tada, kai savąją viešai išsakė V.Putinas. Tai puikiai pademonstravo, kas realiai priima sprendimus esminiais klausimais.

Ar visa tai gali turėti pasekmių kitose, ne tik Gruzijos ir Rusijos santykių, srityse? Taip. Lapkritį JAV vyks prezidento rinkimai. Jei Rusija nesusidoros su savo emocijomis ir toliau vaizduos labai reikšmingą šalį, ji beveik neabejotinai atvers Baltųjų rūmų duris Johnui McCanui – kandidatui, kuris ne kartą kalbėjo apie Rusijos grėsmę ir ryžtą grumtis su ja.

Vis dėlto D.Medvedevas kol kas turi teisę vaidinti Rusijos prezidentą, o J.McCainas yra tik vienas iš dviejų kandidatų. Tuo metu Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio atsistatydinimo čia ir dabar atvirai reikalauja Rusijos pareigūnai.

Regis, Kremliuje įsivaizduojama, kad M.Saakašvilio atstatydinimas leis Rusijai pasitraukti iš Gruzijos pakėlus galvą ir derėtis su ES dėl tolesnės savo įtakos Kaukaze. Bet jei demokratiškos šalys nesutiks su tokiais mainais, Maskvai teks gerai pamąstyti, kaip baigti karą, kad jos pozicijos būtų bent jau ne blogesnės, negu turėtos prieš įsiveržiant į Gruziją.