Ilgai slėpta grėsmė Europai

Buvusi sovietų kariuomenės raketinė bazė Žemaitijoje, Plokštinės miškuose, nuo žemės paviršiaus galėjo nušluoti bet kurį Europos miestą. Apie slėptą grėsmę, apie karinės jėgos brutalumą greit pamiršime, jei dėl lėšų trūkumo leisime sunykti šiam dabar populiariam turistiniam objektui, nes viskas bus sulyginta su žeme.

Jei buvusi Sovietų Sąjungos karinė raketų paleidimo bazė Plungės rajone, Plokštinėje, nebus paskelbta nacionalinės svarbos objektu ir jos eksploatavimu neužsiims kelios valstybės tarnybos, Žemaitijos nacionaliniam parkui, kurio teritorijoje ši bazė yra, teliks pati blogiausia išeitis – sulyginti ją su žeme.

Į buvusią požeminę balistinių vidutinio nuotolio raketų su termobranduolinėmis galvutėmis paleidimo aikštelę neseniai buvo sukviesti specialistai, įvairių žinybų atstovai – pasitarti, ką daryti su šiuo unikaliu objektu. Vien parko direkcijai ši bazė – per didelis ir per daug nuostolingas objektas (kasmet – 50 tūkst. litų nuostolių). Susirinkusiųjų nuomone, tolesnį karinio komplekso likimą, jo panaudojimo ir pritaikymo galimybes reikia spręsti aukščiausiu lygiu.

Paveldosaugininkė, Kultūros ministerijos Saugomų teritorijų ir paveldo apsaugos skyriaus vedėja Irma Grigaitienė siūlo ieškoti partnerių ir išplėsti šio objekto panaudojimą. „Europoje pilna baroko, gotikos, pilna natūralių gamtinių kraštovaizdžių, o štai unikalių militaristinių objektų – vienetai. Tokį turizmą pastaruoju metu labai plėtoja lenkai, ir tai turi paklausą”, – sakė ji.

Galingesnės už Hirosimos bombą

Ši netoli Platelių esanti karinė bazė, pastatyta 1962-aisiais, pastaraisiais metais sutraukia iki 14 tūkst. lankytojų. Šiuo militaristinio turizmo objektu ypač domisi Europos valstybių turistai. Jiems įdomu pamatyti, iš kur buvo taikytasi į jų šalis. Skaičiai ir faktai žmones pribloškia. Kiekvienos Plokštinėje slėptos raketos termobranduolinės galvutės galingumas buvo apie keliasdešimt kartų didesnis už bombos, numestos ant Hirosimos (amerikiečių „Little Boy” bombos galingumas – 13-16 kilotonų, Žemaitijoje buvusių raketų branduolinis galingumas – po 2,3 megatonos).

Viena tokia raketa nuo žemės paviršiaus galėjo nušluoti, pavyzdžiui, visą Paryžių ar Londoną. Ji skriejo daugiau kaip 2 tūkst. kilometrų. Raketos buvo nukreiptos į europinės dalies NATO bloko šalis – Norvegiją, Daniją, Didžiąją Britaniją, Ispaniją, Vakarų Vokietiją, Turkiją, – kad bet kada prireikus būtų galima paleisti. Paklaida – minimali, tik pusė kilometro. Kas 3-4 metus kryptis buvo keičiama. Iš minėtų šalių atvykę turistai objektą apžiūri su pasibaisėjimu.

„Labiausiai piktinasi tai išgirdę ispanų turistai. Dažnas primena, kad jų valstybė laikėsi neutraliteto, o į NATO įstojo tik 1982 metais. Ispanai negali patikėti, kad raketos į juos buvo nutaikytos nuo 1964 metų, – pasakojo ekskursijas po buvusią karinę bazę vedžiojanti Žemaitijos nacionalinio parko vyr. specialistė Aušra Brazdeikytė. – Kai užsieniečių turistų paklausiu, kas juos domina šiame objekte, jie atsako: „Soviet spirit” („Sovietinė dvasia”).

2000-2003 metais JAV ambasadoriumi Lietuvoje dirbęs Johnas F.Tefftas, SG 1 (strateginės ginkluotės mažinimo) sutarties darbo grupės narys, per atostogas iš Amerikos pasikvietė tėvą ir nusivežė jį apžiūrėti Plokštinės bazės. Po įdomios ekskursijos, jau apžiūrėjęs buvusį Sovietų Sąjungos karinį objektą, ambasadorius pasakė: „O amerikiečių bazių rusai dar ilgai nematys. Kai kūrėme SG 1 sutartį, žinojome apie šią bazę, o rusai manė, kad nieko apie ją nenutuokiame.”

Slėpė miškuose

Netoli Platelių įrengta raketų paleidimo aikštelė buvo viena pirmųjų Sovietų Sąjungoje požeminių raketinių bazių. Vieta Žemaitijos aukštumoje pasirinkta neatsitiktinai: gana didelis aukštis virš jūros lygio (160 m), be to, netoli Vakarų Europa, į kurios miestus buvo nukreiptos raketos.

„Tarp mūsų lankytojų dažnai pasitaiko vienaip ar kitaip susijusiųjų su šia baze. Prieš keletą dienų čia lankėsi �ekijos karo atašė. Jį lydėjęs pulkininkas iš Krašto apsaugos ministerijos tarnavo kitoje panašioje bazėje, tad daug įdomaus papasakojo apie tokius kompleksus. Jis minėjo, jog ši vieta bazei parinkta ir dėl to, kad aplink – pelkės, kuriose gausu geležies, o tai trukdo iš viršaus aiškiai matyti, kas čia yra, nes vaizdas optiniuose prietaisuose susilieja. Neseniai vienas estas atvežė sūnų parodyti, kur jis kadaise tarnavo. Visų suteikta informacija vis praplečia žinias apie buvusią bazę, – kalbėjo ekskursijų vadovė. – 27 metrų gylio šachtas (kaip šulinius) keturioms raketoms laikyti kastuvais iškasė ir išbetonavo pamainomis dirbę 10 tūkst. kareivių, daugiausia estų tautybės. Vietos gyventojai buvo iškeldinti, kiekvienam sumokėta tais laikais didelė kompensacija – 4,5 tūkst. rublių. Aplink dviejų kilometrų spinduliu nieko neliko.”

Keturios R-12 tipo raketos su galvutėmis (amerikiečiai jas vadino SS-4) buvo valdomos iš požeminio centro. 1,65 m skersmens ir 23 metrų aukščio (19 metrų raketa-nešėja ir 4 metrų galvutė) pritaisai saugoti šachtose. Dabar jos tuščios. Pačias raketas kariškiai išsivežė dar 1978 metais.

Požemyje įrengtos ir didžiulės raketinio kuro saugyklos. Raketa svėrė tik apie 5 tonas, o kuras – 37 tonas. Vienos tonos kuro ji netekdavo vos paleista – jau per pirmas 4 sekundes.

„Teritoriją juosė net šešios sunkiai įveikiamos užtvaros, dvi jų – plonos vielos tinklas, prijungtas prie elektros srovės (naktį – 1700, dieną – 220 voltų įtampa). Niekas čia nė nebandė patekti. Pasakojama, kad sovietų karininkai itin žiauriais būdais demonstruodavo kareiviams, kaip veikia apsauga – mesdavo šunį ant tos elektrinės užtvaros”, – sakė A.Brazdeikytė.

Žemaitija ir Kubos operacija

Metais anksčiau už Plokštinės požeminę bazė Šateikiuose buvo pastatyta antžeminė raketų aikštelė. Abiejuose objektuose tarnavo 179-asis raketinis pulkas, 1962 metais dalyvavęs Kubos operacijoje. Jis centrinės Kubos miesteliuose statė antžemines raketų bazes. Kariškių įsikūrimas Žemaitijoje sutapo su Kubos operacija, tad raketos iš Šateikių naktį slapta buvo vežamos į Sevastopolį, o iš čia plukdomos į Havaną.

Įdomiausia ir keisčiausia, pasak vietinių, kaip buvo bandoma užtikrinti raketų gabenimo slaptumą: prieš vežant jas per Šateikius kareiviai bėgdavo ir daužydavo gyventojams į langus, reikalaudavo, kad šie užgesintų šviesas.

Tokių R-12 tipo raketų sovietų kariškiai Kuboje pastatė 36. Norėjo įrengti dar daugiau, tačiau po mėnesio amerikiečiai tai pastebėjo. Po ilgų derybų Nikita Chruščiovas ir Johnas Kennedy susitarė, kad rusai išgabens raketas iš Kubos, o amerikiečiai – iš Turkijos.

Kovinė parengtis

Per Prahos pavasarį, 1968-ųjų �ekoslovakijos įvykius, Plokštinės bazėje visą mėnesį buvo paskelbta kovinė parengtis, paruoštos raketos nukreiptos į šalia esančią Vakarų Vokietiją ir viskas aplink dar papildomai užmaskuota žaliu tinklu. Po mėnesio kovinė parengtis buvo atšaukta.

Raketos iš bazės išvežtos 1978-aisiais, o nuo 1979 metų šis karinis objektas paliktas likimo valiai. Šateikių raketinė bazė buvo visiškai išplėšta. Žmonės ką įmanydami nešė ir iš Plokštinės, pirmiausia – metalą, elektros kabelius, laidus. Dingo ir kelias tonas svėrusios galingos metalinės durys į požemį. Neliko čia ir buvusios įrangos. Šiandien stovi tik milžiniškas 830 kilovatų galios generatorius, turėjęs gaminti elektrą, jei būtų buvęs nutrauktas jos tiekimas. Tokie generatoriai naudoti ir povandeniniuose laivuose. Šio monstro metalo surinkėjai nepajėgė išsinešti, mat jis labai didelis, per jokias angas netilptų. Statant bazę generatorius buvo įkeltas per viršų, o paskui viskas uždengta ir užbetonuota.

Atrakcija turistams

Suprasdamas, kad ši bazė gali būti įdomus turistinės traukos objektas, ją saugoti ir išlaikyti tai, kas dar likę, ėmėsi 1990 metais Žemaitijos nacionaliniam parkui pradėjęs vadovauti Vidmantas Bezaras, dabartinis Valstybės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus pavaduotojas. „Viskas tada prasidėjo nuo paprasčiausios idėjos – parko lankytojams pasiūlyti šią buvusią bazę kaip atrakciją. Kai pirmąkart pasiėmęs žibintuvėlį įlindau į požemį, supratau, jog ši vieta gali būti įdomi turistams, – prisiminė V.Bezaras. – Įrengėme elektrą, šiek tiek patvarkėme ir nuo 1996-ųjų pradėjome vedžioti ekskursijas. Žmonės būdavo sukrėsti, pajutę karinės jėgos brutalumą ir beprasmiškumą, pamatę, kiek čia po žeme sukišta milijonų. Ypač tai veikia kontrasto principu – kai turistai atvažiuoja iš gražios gamtos kampelio, paežerės, nusileidžia į požemį ir supranta, koks baisus buvo tas slaptasis militaristinis pasaulis.”

Pritaikyta šikšnosparniams

Niekam nekelia abejonių, kad šią bazę ir toliau reikia saugoti kaip turizmo objektą, tai vienas atraktyviausių Lietuvos turizmo objektų, tačiau vienam Žemaitijos nacionaliniam parkui tai tampa per didele našta. „Kasmet šio objekto priežiūra mums atneša 50 tūkst. litų nuostolių (išleidžiama 110 tūkst. litų, už bilietus iš turistų surenkama 60 tūkst. litų)”, – tvirtino Žemaitijos nacionalinio parko direktorius Giedrius Norvaišas.

Šalia raketų paleidimo aikštelės stovi apleistos kareivinės, kuriose kadaise gyveno maždaug 320 karininkų ir kareivių. Šie pastatai, susirinkusiųjų nuomone, galėtų būti pritaikyti įvairioms reikmėms, pavyzdžiui, moksleivių stovykloms, gamtininkų praktikai, kareivių mokymams ar turistams, norintiems pagyventi kareiviškomis sąlygomis. Tokiai idėjai pritaria ir Valstybės turizmo departamento direktorius Alvitis Lukoševičius. „Buvusiose kareivinėse galima įkurti karinio tipo turistinį miestelį”, – mano jis. Panašių pavyzdžių esama ir gretimoje Latvijoje: buvusiame Liepojos kalėjime turistai apgyvendinami įkalinimo įstaigos sąlygomis. Tai jiems – egzotika.

Kaip pasakojo Žemaitijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Saulius Sidabras, karinio miestelio teritorijoje buvę daržovių sandėliai-rūsiai jau pritaikyti šikšnosparniams žiemoti, šioje teritorijoje organizuojamos „Jaunųjų reindžerių” stovyklos, neseniai nugriauta grėsmę kėlusi sena katilinė.

Atsiras naujų eksponatų

Parko direkcija užsakė inžinerinius tyrimus, kurie patvirtino, kad raketinės bazės konstrukcijos nepavojingos, nuodingų atliekų nerasta, tad į kompleksą galima toliau investuoti. Parengta ir pradinė bazės pritaikymo galimybių studija. Tiesa, ją dar reikės papildyti.

Atgaivinti šią teritoriją ir rasti optimalų objekto pritaikymą tikimasi sukūrus koordinacinę darbo grupę iš įvairių valstybės tarnybų specialistų. Yra siūlymų čia įkurti ekoturizmo centrą, įrengti šaltojo karo muziejų, lankytojams pasiūlyti daugiau pažintinių gamtinių maršrutų aplink Plokštinę, takai galėtų nusidriekti net iki Platelių.

Lietuvos kariuomenei nereikia

Lietuvos kariuomenei, pasak Plokštinėje apsilankiusio kariuomenės vyriausiojo ekologo majoro Algimanto Kutanovo, nereikia visų buvusių karinių Sovietų Sąjungos objektų. „Mes turime 16 proc. tos teritorijos, kurią valdė sovietų armija. Lietuvoje tada buvo dislokuota apie 100 tūkst. kareivių, dabar yra maždaug 12 tūkstančių. Armija profesionalėja, tad natūralu, jog tiek daug teritorijų mums nereikia”, – dėstė jis. Lietuvos kariuomenės ekologas žadėjo Plokštinės militaristinei ekspozicijai parūpinti kariškų eksponatų.

Pasak susirinkusiųjų, pirmiausia šiame turistinio susidomėjimo nestokojančiame objekte reikia pasirūpinti bent elementariomis sanitarinėmis sąlygomis – įrengti tualetą, praustuvių rankoms nusiplauti. Į turizmo infrastruktūrą, jos kokybę pastaruoju metu kreipiamas ypač didelis dėmesys, o šiame objekte, deja, viskas stovi vietoje, pastatų būklė netgi prastėja.

„Kai mes turistinėms agentūroms, kurios čia atveža turistų iš kruizinių laivų, užsukančių į Klaipėdą, užsiminėme, kad galbūt teks uždaryti bazę, buvome nesuprasti. „Kodėl? – klausė jie. – Juk šis objektas labai žinomas”, – pasakojo A.Brazdeikytė. – Kai pasiteiraujame užsieniečių, iš kur sužinojo apie bazę, jie atsako, kad iš visame pasaulyje populiaraus kelionių gido „Lonely Planet”.

Tačiau turistinėms agentūroms autobusus tenka nuomotis vis iš kitos firmos, nes vairuotojai jau antrąkart vykti čia nenori – apie 5 kilometrus važiuojant dulkėtu miško žvyrkeliu užsikemša autobuso filtrai. Miškininkams priklausantiems keliams prižiūrėti lėšų skiriama labai ribotai, tačiau, pasak V.Bezaro, jei kelias būtų perduotas savivaldybei, atsirastų galimybė jį sutvarkyti.

Iš šalies žiūrint tokie pradiniai minimalūs darbai, kuriuos atlikus pakiltų ir mūsų turizmo įvaizdis, valstybei neturėtų būti per didelė našta. Tereikia nuspręsti, ar tai Lietuvai svarbus objektas, ar norima jį išsaugoti.

Lietuvos ir užsienio turistams įdomaus objekto atgaivinimui būtų tikslinga pasinaudoti ES struktūrinių fondų lėšomis. Komplekso rekonstrukcijai reikėtų bent keliolikos milijonų litų. Tačiau parko direktorius abejoja, ar atsiras partnerių, galinčių prisidėti lėšomis, norinčių čia investuoti, organizuoti čia tam tikrą veiklą.