Rugpjūčio 13 d. „Kauno dienos” numeryje du profesoriai išdėstė savo poziciją dėl Lietuvos elektros energetikos straipsnyje, pavadintame „Energija turi būti tiekiama patikimai ir prieinama kaina”. Sveikintina, kad svarstomos elektros energetikos problemos, tik reikia apgailestauti, kad rašinyje pateikta skaitytojus klaidinančios informacijos.
Visi turbūt sutinka, kaip rašo autoriai, kad elektros energija turi būti tiekiama patikimai ir priimtina kaina, bet kitos profesorių žinios apie Lietuvos elektros energetiką, švelniai tariant, panašios į bulvarines. Profesoriai savo rašinyje teigia, kad „monopolininkai energetikai iš AB „Lietuvos energija”, vaikydamiesi didelių pelnų, žlugdo besivystančią Lietuvos pramonę, žemės ūkį ir apriboja gyventojų galimybes daugiau vartoti elektros energijos, nes nuolat didina jos kainą”. Jei net profesoriai nežino, kaip tvarkomas Lietuvos elektros ūkis, matyt, tai reikėtų dar kartą priminti „Kauno dienos” skaitytojams. Juk nuo apsirūpinimo elektra priklauso mūsų gyvenimo kokybė, o elektros kaina visiems rūpi.
AB „Lietuvos energija” niekada savarankiškai nenustatinėjo elektros energijos kainų, o nuo 2002 m. sausio 1 d. elektros netiekia jokiai pramonės įmonei, žemės ūkiui ar gyventojui. 2001 m. buvo baigta Lietuvos elektros ūkio reorganizacija ir buvusi vertikaliai integruota specialiosios paskirties AB „Lietuvos energija” buvo išskaidyta į penkias bendroves: dvi elektros gamybos akcines bendroves – AB „Lietuvos elektrinė” ir AB „Mažeikių elektrinė”, dvi skirstomųjų tinklų bendroves – AB Rytų skirstomieji tinklai ir AB Vakarų skirstomieji tinklai (2005 m. pasivadino AB VST) bei AB „Lietuvos energija”.
Nuo 2002 metų AB „Lietuvos energija” priklauso tik elektros perdavimo tinklai (110 kV ir 330 kV), Kauno HE ir Kruonio HAE. AB „Lietuvos energija” yra atsakinga už balanso tarp elektros paklausos ir elektros gamybos užtikrinimą (tam svarbiausios priemonės yra Kauno HE ir Kruonio HAE), patikimą elektros perdavimą iš elektrinių skirstomiesiems tinklams ir stambiesiems vartotojams, Lietuvos elektrinių ir kaimyninių energetikos sistemų darbo koordinavimą bei Lietuvos elektros rinkos organizavimą.
Tokia Lietuvos elektros ūkio struktūra atitinka Europos Sąjungos (ES) elektros rinkos direktyvos nuostatas geriau nei kai kuriose senosiose ES šalyse. Elektros prekyba Lietuvos didmeninėje rinkoje vyksta pagal tiesiogines dvišales pirkimo ir pardavimo sutartis tarp elektros gamintojų ir jos tiekėjų, o mažmeninėje rinkoje pagal tiesiogines tarp vartotojų ir tiekėjų sudarytas pirkimo ir pardavimo dvišales sutartis.
Nuo 2004 m. liepos visi vartotojai, išskyrus gyventojus, gali laisvai pasirinkti elektros tiekėją, kuris siūlo priimtinausias elektros tiekimo sąlygas. Ne vėliau kaip nuo 2007 m. liepos visi vartotojai, taip pat ir gyventojai, galės laisvai pasirinkti tiekėją. Tai nustato Elektros energetikos įstatymas.
Nuo 2002 m. elektros kaina susideda iš trijų sudedamųjų dalių – elektros gamybos, elektros perdavimo ir elektros skirstymo (tiekimo), kaip ir visose ES šalyse. Elektros perdavimas ir skirstymas yra monopolinės veiklos, todėl jų kainos yra valstybės reguliuojamos.
Elektros kaina taip pat reguliuojama ir vartotojams, kurie neturi teisės arba nenori pasirinkti tiekėjo ir su juo susitarti dėl elektros kainos. Ta nustatoma kaina vadinama visuomenine. Elektros gamybos kaina nereguliuojama, ją apsprendžia konkurencija, jei gamintojas neužima daugiau kaip ketvirtadalio rinkos. Dominuojančio gamintojo elektros kaina taip pat reguliuojama. Kol kas tokia gamintoja Lietuvoje yra UAB „Ignalinos atominė elektrinė”.
Elektros kainas reguliuoti įstatymais pavesta Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai, o kainų nustatymo metodiką tvirtina Vyriausybė. Šiai komisijai prašymus dėl elektros perdavimo kainos nustatymo teikia AB „Lietuvos energija”, dėl skirstymo kainos – AB Rytų skirstomieji tinklai ir AB VST, o UAB „Ignalinos atominė elektrinė” – dėl jos elektros gamybos kainos nustatymo.
Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, patikrinus pateiktus duomenis apie bendrovių veiklos sąnaudas, viešuose posėdžiuose (juose gali dalyvauti visi pageidaujantys) apsvarsto sąnaudų pagrįstumą ir nustato bendrovėms kainų viršutines ribas trejiems metams, kad vartotojai galėtų orientuotis, kokios kainos gali būti artimoje ateityje. Kai komisija nustato kainų viršutines ribas, savo ruožtu bendrovės nustato elektros tarifus tokius, kad kaina neviršytų nustatytų ribų. Tarifai įsigalioja, jei jie suderinti su minėta komisija.
Taigi nuo 2002 m. Lietuvoje nėra elektros kainos monopolininko. Tiekėjai moka elektros gamintojams sutartinę ar nustatytą kainą už elektros gamybą, o AB „Lietuvos energija” – už elektros perdavimą. Vartotojai moka tiekėjams už elektros gamybą ir elektros perdavimą, jei jie elektrą gauna iš perdavimo tinklų, ir už skirstymą, jei elektrą gauna iš skirstomųjų tinklų. Tarifai yra skelbiami bendrovių tinklalapiuose: elektros perdavimo – www.le.lt, elektros skirstymo – www.rst.lt ir www.vst.lt. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytas elektros kainų ribas galima rasti www.regula.is.lt.
Pagal Elektros energetikos įstatymą, Vyriausybė viešiesiems interesams priskiria energiją, kuri pagaminta naudojant atsinaujinančius ir atliekinius energijos išteklius, taip pat termofikacinių elektrinių pagamintą energiją, kai šios elektrinės tiekia šilumą į miestų centralizuotus šilumos tiekimo tinklus, ir energiją, kuri pagaminama energetikos sistemos reikalingiems rezervams bei atominės elektrinės saugumui užtikrinti. Sisteminių paslaugų kainą apsprendžia sąnaudos, kurios patiriamos užtikrinant sistemos patikimą darbą. Čia didžiausią dalį sudaro reikiamų galios rezervų išlaikymas.
Taigi iš tikrųjų AB „Lietuvos energija”, anot profesorių, didžiausiam elektros vartotojų baubui, iš vartotojų sumokamos kainos gali tekti ne daugiau kaip 2,51 ct/kWh. AB „Lietuvos energija” valdyba 2005 m., įvertinusi bendrovės veiklos galimybes, nustatė dar mažesnę kainą – 2,2 ct/kWh.
Profesoriai teisūs, kad Lietuvoje yra įrengtų galių perteklius ir tuo reikia naudotis. Tokia galimybė yra elektros eksportas. O eksportuojamos elektros kaina priklauso nuo to, kiek importuotojai sutinka už ją mokėti. Ir profesoriams atrodanti maža eksportuojamos elektros kaina duoda pelną, kuris papildo valstybės biudžetą, nes per 96 procentus bendrovės akcijų priklauso valstybei.
Vartotojai taip pat galėtų daugiau elektros naudoti, tai turėtų skatinti skirstomųjų tinklų nustatyti atitinkami tarifai, kuriuos vartotojai gali pasirinkti ar sutarti, pasirašydami dvišales sutartis. Kaip nustato Elektros energetikos įstatymas, gyventojai taip galės daryti ne vėliau, kaip nuo 2007 m. liepos. Deja, vartotojai elektros vartojimo greitai padidinti negali, nes tam reikia atitinkamų investicijų.
Latvijos ar Estijos spaudoje paprastai rašoma, kad elektra brangiausia Latvijoje ar Estijoje. Mūsų profesoriai savotiškai teisūs. Latviams ir estams elektra tartum pigesnė, nes latviams nustatoma kaina ne centais, o santimais, kurie per keturis kartus brangesni nei centai, o estams – kronomis, bet kronos taip pat per keturis kartus brangesnės nei lietuviški centai. Tikrus Latvijos elektros tarifus galima rasti www.latvenergo.lv, Estijos – www.eti.gov.ee.
Dr.Anzelmas Bačauskas,
AB „Lietuvos energija” strategijos skyriaus viršininkas