Vasario 16-oji: neblėstantis vilties ženklas

Prieš 90 metų 20 Lietuvos Tarybos narių pasirašė Nepriklausomybės Aktą. Į šį dokumentą LŽ pažvelgė signataro Jokūbo Šerno giminaičio Tomo Šerno, istoriko Česlovo Laurinavičiaus ir vieno svarbiausių jau atkurtos nepriklausomybės architektų Vytauto Landsbergio akimis.

Teisininkas, visuomenininkas, žurnalistas, ministras be portfelio, banko valdytojas, ryšių su Mažosios Lietuvos lietuvninkų taryba koordinatorius. Visa tai apie J.Šerną. Tačiau svarbiausia jo biografijos eilutė – Vasario 16-osios Akto signataras. J.Šerno parašas po Nepriklausomybės Aktu pagarbiai vertintas tarpukariu, karo metais ir sovietmečiu tapo kone prakeiksmu. Tad Šernų giminė apie jį įprato kalbėti tyliai. „Tokių žmonių okupantai nemėgsta. Šernų giminė kentėjo nuo rusų, nacių ir sovietų”, – apie savo giminaitį pasakojo vienintelis po Medininkų tragedijos gyvas likęs Tomas Šernas.

Pagarba lietuvybei.
Signataro giminaitis įsitikinęs, kad Vasario 16-oji – vilties ženklas mums ir mūsų vaikams, raginantis nepamiršti, kad žmogui svarbu ne tik ekonominė gerovė, bet ir kitos, niekaip nepamatuojamos vertybės.

Minėdami 90-ąjį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo jubiliejų, anot T.Šerno, turėtume prisiminti laisvę anuomet mums dovanojusius tautiškumo idealus. Jo nuomone, per dešimtis metų lietuviai nuo jų nutolo. „Tautinio požiūrio daug kur trūksta. Nesame įpratę gerbti savo istorijos”, – teigė signataro giminaitis.

T.Šernui kliūva, kad per daug tautiečių šiandien užmiršta esą lietuviai ir išvažiavę į užsienius greitai tampa anglais, airiais ar ispanais. „Niekaip negalime ignoruoti fakto, kad esame lietuviai. Tai juk duotybė, – aiškino jis. – Jei nuspręsčiau būti ne lietuvis, o anglas, tai būtų juokinga ir graudu: gimęs ir augęs Lietuvoje aš būčiau blogas anglas. Reikia stengtis gerbti savo nacionalinę ir kultūrinę tapatybę.”

Vyriškas flirtas

Prieš 90 metų po Lietuvos nepriklausomybę skelbiančiu aktu padėti signatarų parašai buvo tik pirmasis drąsus žingsnis laisvės link. Tikrąją nepriklausomybę galutinai įtvirtino pati tauta, dėl laisvės ne tik ginklu kovojusi prieš bolševikus, lenkus ir bermontininkus, bet ir išsigydžiusi skausmingas žaizdas, atsivėrusias tarp lietuviškumo židiniu buvusio kaimo ir sulenkėjusios inteligentijos. Apie Vasario 16-osios Akto reikšmę teiravomės tarpukario Lietuvos istorijos žinovo Č.Laurinavičiaus.

– Nepriklausomybės Aktą pasirašę signatarai buvo labai skirtingi daugeliu aspektų. Kodėl būtent šie žmonės buvo išrinkti į Lietuvos Tarybą?

– 1917 metų rugsėjį posėdžiavę Vilniaus konferencijos dalyviai Tarybą rinko vadovaudamiesi paprastu principu – jos nariai turi būti susipratę lietuviai, suvokiantys lietuvių tautos ir Lietuvos valstybinės perspektyvos svarbą. Atsižvelgiant į sudėtingą socialinę ir istorinę mūsų šalies raidą, į Tarybą galėjo patekti prastai lietuviškai kalbėję ar net mūsų kalba rašyti nemokėję žmonės.

Vilniaus konferencija į Tarybą išrinko žmones iš visų Lietuvos visuomenės sluoksnių: dvarininkų, darbininkų, inteligentų. Stengtasi atsižvelgti net į tautinius aspektus, nes mūsų šalis – gana margas kraštas.

Žinoma, signatarai labai skyrėsi. Vieni manė, kad valstybei svarbus pilietinis, istorinėmis tradicijomis besiremiantis apsisprendimas. Kiti manė priešingai, kad svarbiausia – lietuvių etnokultūrinis pradas ir tik iš jo gali rastis valstybė. Taip manančių tautos išrinktųjų buvo dauguma, tačiau skirtingų grupuočių susidūrimai Tarybos viduje kartais peraugdavo net į konfliktus.

– Kodėl ant Nepriklausomybės Akto nėra nė vienos moters parašo?

– Spėlioti, kodėl į Tarybą nebuvo išrinkta nė viena moteris, negalėčiau. Matyt, tuo metu vyravo supratimas, kad flirtas su kaizerine militaristine vokiečių valdžia – vyrų darbas. Tuo metu viskas vyko sunkiomis okupacijos sąlygomis, vokiečiai mūsų krašte elgėsi nelabai europietiškai. Sąlyginės derybos su jais buvo sunkios, kažką iš jų išgauti reikėjo naudojantis sunkiausiomis priemonėmis. Kartais net už vaišių stalo, nuo kurio po visko vos buvo galima pakilti.

Vokiečių glėbyje

– Kokios reikšmės Vasario 16-osios Aktui atsirasti turėjo 1917 metų gruodžio 11-osios dokumentas?

– Šis dokumentas buvo Nepriklausomybės Akto prieangis. Iš dviejų dalių sudarytas dokumentas konstatavo Lietuvos valstybės, kuriamos etnografiniais pagrindais, atsiradimo svarbą. Tačiau taip pat nurodoma, kad valstybė negalėtų egzistuoti savaime, o tik susijungusi su Vokietija, kuri savo globa ar galia turėtų garantuoti mūsų šalies egzistenciją. Apie laisvą pilietinį apsisprendimą čia negalėjo būti nė kalbos. Tai viso labo reiškė, kad tvyrant įtampai tarp lietuvių ir lenkų, vokiečiai mus gal ir toleruos.

– Ar dėdami parašus po šiuo dokumentu Tarybos nariai žinojo, kad bus dar viena, tačiau jau visišką Lietuvos nepriklausomybę patvirtinanti deklaracija?

– Dėl Gruodžio 11-osios Akto priėmimo vyko narčios diskusijos, ir jis buvo priimtas tik daugumai užbalsavus. Dalis Tarybos narių prieštaravo dokumente numatytoms sąlygoms, tačiau tuomet nugalėjo atsargioji Antano Smetonos vadovaujama grupė. Jie sakė, kad iš karto visiškos nepriklausomybės siekti negalima.

Keičiantis situacijai ir aplinkybėms kilo ginčų, kad šį aktą reikia keisti. Nepavykus susitarti, keturi Tarybos nariai pasiraukė ir kilo grėsmė suskilti. Tam, kad Taryba vėl susivienytų, buvo pasiektas kompromisas, pagal kurį konstatuotas lietuvybės principas būsimojoje Lietuvos valstybėje ir tai, kad šalis turi būti kuriama demokratiniais pagrindais, garantuojamais išrinkto Steigiamojo Seimo.

Gaubia paslaptis

– Kaip į paskelbtą nepriklausomybę reagavo tauta?

– Reakcija buvo panaši, kaip ir priėmus Kovo 11-osios Aktą. Kai kas džiaugėsi, kai kas tai priėmė kaip iššūkį, jausdami, kad valstybės dar laukia daugybė rimtų išbandymų.

Vasario 16-osios dokumentas buvo tik pirmasis, sakyčiau, moralinis žingsnis įtvirtinant nepriklausomybę. Dabar jis turi juridinę, konstitucinę prasmę, tačiau anuomet – ne. Įsivaizduokite, susėdusi grupelė žmonių, neturinti tiesioginio ryšio su gyventojais, jokių institucijų, nutarė, kad Lietuva jau valstybė! Tačiau tai naujos epochos rezultatas, kai valstybė kūrėsi jau ne jėgos, o tautinio apsisprendimo principu.

– Nepriklausomybę įtvirtinančio dokumento originalo neturime. Galimą jo buvimo vietą apraizgė begalė istorijų ir hipotezių. Kokia jūsų versija?

– Nieko naujo apie tai nepasakysiu. Žinoma, Vasario 16-osios Aktas – reikšmingas dokumentas, tačiau asmeniškai man svarbiausia ne jis, o faktas, kad buvo įtvirtinta nepriklausomybė.

Beje, mes neturime ne tik Vasario 16-osios, bet ir Gruodžio 11-osios Aktų originalų, taip pat ir kitų valstybei reikšmingų dokumentų. Tačiau tai visai nenuostabu, nes mūsų kraštą nuolat trypė svetimšaliai. Be to, prie to greičiausiai prisidėjo ir nevykusi archyvinių dokumentų saugojimo kultūra. Prisiminkime, kad ir išskaidytą Sąjūdžio archyvą.

Valstybės išsigimimas

Galima sakyti, kad Vasario 16-osios Aktas laisvę mūsų šaliai dovanojo du kartus. Pastarąjį kartą prieš 18 metų, Kovo 11-ąją, kuomet remiantis 1918 metų dokumentu Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas – priėmė Nepriklausomybės Atkūrimo Aktą.

Pasak Atkuriamojo Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio, Vasario 16-osios Aktas buvo XX amžiaus Lietuvos valstybės simbolis. Jis ilgus okupacijos metus puoselėjo lietuvų tikėjimą, kad mūsų šalis vėl bus laisva ir inspiravo Sąjūdžio atsiradimą. „Daug kas prisimena, kaip sovietmečiu buvo pavojinga minėti šią datą, tačiau kai kur vis tiek suplevėsuodavo vėliavos, atsirasdavo trispalvių ženkliukų, jaunimas kaip nors išskirtinai pasipuošdavo ar nešdavosi spalvotus balionus, – prisiminė jis. – Iš to galų gale kilo Sąjūdis, kuris Vasario 16-ąją matė labai reikšmingai.” Pirmą kartą sovietiniais metais nepriklausomybės paskelbimas iškilmingai paminėtas 1989 metais.

Minint 90 metų Vasario 16-osios Akto jubiliejų, V.Landsbergis ne tik džiaugėsi, bet ir perspėjo apie valstybingumui kilsiančias grėsmes. „Didžiausia grėsmė yra valstybės išsigimimas. Formaliai nepriklausoma valstybė nėra visiškai laisva savo politiniu mąstymu ir kultūra, – aiškino jis. – Kol yra žmonių, ateinančių iš sovietinės nelaisvės laikų ir teigiamai ją vertinančių, laisvės supratimas bus pažeistas.”