Klanas išsilaižė žaizdas

Kalėdinių ir naujamečių švenčių metu kai kas plušėjo. Strategiškai skaičiavo, derėjosi ir suderėjo.

Neva dėl šunų vežiojimo Seimo automobilių bagažinėse parlamento pirmininko posto netekęs A. Paulauskas pasirodė nesąs toks jau brangus ar išdidus. Paprašytas ir pamalonintas vėl sutiko būti „valstybininku”. Tiesą sakant, jis visada to, atrodo, ir troško. Nežinia, ar šis įšventinimas į garbingą klubą – galutinis, bet neabejotinai reikšmingas ne tik pačiam soclibų lyderiui. Jam gal net mažiau nei kitiems.

Kad ir kokias šio šventinio mini sąmokslo priežastis ir siekius deklaruotų jo kūrėjai, pagrindinis tikslas – netgi labai aiškus. Atstatyti po pulkininko V. Pociūno žūties pradėto Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) tyrimo aptrupintus klano įtvirtinimus. Šis komitetas ir jo vadovo postas, aišku, labiausiai domino ponus, kuriems jokia kitokia (ypač parlamentinė) jų pačių kontroliuojamų specialiųjų tarnybų priežiūra nereikalinga. Algimantą Matulevičių vėl pakeitus Alvydu Sadecku bus galima toliau nebesirūpinti – jokios reformos šioje srityje nevyks, „žvalgybinės bendruomenės” ir toliau veiks KGB stiliumi, garsieji ir nepakeičiamieji kontoros pavaduotojai D. Jurgelevičius ir D. Dabašinskas galės ramiai plėtoti tą pačią veiklą, kurią Seimas, gana neįtikusio „valstybininkams” A.Matulevičiaus dėka jau deramai įvertino.

Mainais į tai aktyviausias kalėdinio laikotarpio derybininkas A. Valionis ir visi kiti – žinomi ir nežinomi KGB rezervininkai – gaus amžiną išrišimą ir indulgenciją viskam, kas buvo ir dar bus padaryta.

Laikas parinktas idealus – tartis buvo galima Kūčių vakarienės užstalėje ar ponaujametėje puotoje Kanarų salose, o galutinai susiderėta, kaip ir dera tikriems „valstybės tarnams”, prieš pat sausio 13-ąją. Reikšmingomis datomis ir seniai jau de facto palaimintu trigalviu gyvenanti tauta ir didžiosios politikos dalyviai bei stebėtojai tegali tik konstatuoti faktą. Pats A. Matulevičius, ko gero, pasitrauks be didelių spyriojimųsi – tam tiesiog nėra į ką atsiremti.

Premjero strateginis patarėjas ir jo kompanija tikrai gabūs. Kartu su šiuo „koaliciniu” sprendimu palaimindami ir mieląjį trigalvį, ponai neabejotinai užsitikrins tokią paramą, kurios mastų gali nepajėgti „perspjauti” net V. Uspaskicho ir jo svitos kelionių į Maskvą ir atgal magaryčios.

Tvarka valstybėje atkurta – „valstybininkai” padėtį kontroliuoja. Ar Povilas Malakauskas, būdamas daug gudresnis už net buto „prichvatizuotis” su skandalu ar be skandalo nesugebėjusį Arvydą Pocių, svarbiausias ataskaitas neš A. Sadeckui, ar tiesiog Albinui Januškai – ne tiek jau ir svarbu.

Svarbiausia – jokiu būdu neleisti nors kiek reformuoti specialiųjų tarnybų veiklos metodų ar įdiegti realių parlamentinės priežiūros mechanizmų. Visuomenė išlieka gana apatiška, tad tokie sandėriai ir persistumdymai, dvaro intrigos bei manipuliacijos tampa tiesiog rutina.

Į rinkimus, matydami dabartinę partinę pasiūlą, neturėtų ateiti daug rinkėjų, o tai ir yra pati geriausia naujiena klanui. Kas gali būti mieliau, kaip valstybės (tai yra – savo viešpatavimo) stabilumą įtvirtinti vieno vienintelio posto atėmimu ar suteikimu, valdžios likučiais suviliojamų entuziastų pakvietimu į koaliciją ar dar vienu išspyrimu iš jos?