Dar kiek, ir žinomą Lietuvos alpinistą Saulių Vilių bei jo kolegas būtų pasiglemžusi milžiniška sniego lavina. Ekspedicijos Karakorumo kalnyne (Pakistanas) dalyviai nepasiekė 14-osios pasaulio viršukalnės Gašerbrumo II (8 035 m), bet liko gyvi.
Neseniai šiaulietis S. Vilius ir kartu su juo į Gašerbrumą II įkopti bandę alpinistai Darius Paulauskas bei estai Tarmo Riga, Alar Sikk ir Priit Melnik grįžo namo po šios itin pavojingos ekspedicijos, užsitęsusios beveik du mėnesius.
Nors ir nepavyko pasiekti tikslo, ekspedicijos vadovas S. Vilius, 2003-iaisiais tapęs antruoju į aukščiausią pasaulio viršūnę Everestą įkopusiu lietuviu, džiaugiasi Pakistane įgijęs neįkainojamos patirties.
Ar labai nusivylėte, kad namo grįžote taip ir neužkopę į Gašerbrumo II viršūnę? Juk šiai ekspedicijai taip ilgai ruošėtės.
Taip, ekspedicijai sugaišau tikrai daug laiko ir energijos, ji kainavo daug pinigų, bet patirtis, kurią įgijau, yra išties neįkainojama. Pažinau Karakorumo kalnus, kurie yra antri pagal aukštį pasaulyje ir kurių iki šiol nebuvau matęs, taip pat – su ekspedicijų Pakistane organizavimo subtilybėmis. Savo akimis pamačiau visas penkias Karakorumo viršūnes, kurių aukštis daugiau nei 8 000 metrų. Be to, tikrai puikiai atstovavome Lietuvai bei Estijai – nepadarėme gėdos savo valstybėms, buvome viena pajėgiausių ir daugiausiai dirbusių komandų.
Ar nusivylėme, kad neįkopėme? Nieko nepadarysi, taip jau būna, ypač – ekspedicijose tokiame dideliame aukštyje. Nemažai pačių pajėgiausių pasaulio alpinistų prie to paties kalno sugrįžta po penkis ir daugiau kartų, kol galiausiai įkopia. Juk kalnas visada stovės, ir nusileidęs gyvas ir sveikas bet kada, jei tik panorėsi, galėsi sugrįžti ir pabandyti dar kartą.
Viršūnę bandėte šturmuoti ne vieną kartą?
Aš į viršų buvau išėjęs tris kartus. Pastarąjį kartą planavome bandyti pakilti į viršūnę, bet, deja, sniego šlaitai buvo pernelyg pavojingi. Ketvirtą kartą kilti man nebeleido sveikatos problemos. Turėjau kuo greičiau leistis žemyn net iš bazinės stovyklos, kur šilčiau ir daugiau deguonies.
Kas jums nutiko?
Užeidavo ūmus kosulys su spazminio dusulio priepuoliais. Gydytojas diagnozavo ūmų bronchitą. Kosulys bazinėje stovykloje kamuoja daugelį alpinistų, tai įprasta, kadangi gyveni ant ledyno. Tačiau net ir menki negalavimai tokiomis sąlygomis gali peraugti į labai rimtą ligą. Tai gali privesti net ir prie mirties. Supratęs, kad nebegaliu kopti, žinoma, labai nuliūdau. Taip pat buvo gaila, kad nebegalėjau niekuo padėti ekspediciją pasiryžusiems tęsti savo draugams.
Kaip jiems vėliau sekėsi?
Mano kolegos D. Paulauskas ir T. Riga bandė kilti ir šturmuoti viršūnę ketvirtąjį kartą. Tačiau dėl lavinų pavojaus jie ir vėl turėjo leistis žemyn. Jei kelios dienos prieš jiems pradedant kilti būtų buvęs geras oras ir nebūtų lavinų grėsmės, manau, jiems būtų pasisekę. Bet oro neužsakysi…
Niekur kitur kalnuose nesu matęs tiek lavinų kaip šį sezoną Karakorume. Kopiant lavininiais šlaitais alpinistų gyvybei gresia labai didelis pavojus. Kai girdi aplink traškant ir jauti, kaip „sėda” visas sniego šlaitas, jautiesi išties nekaip. Patekus į laviną beveik nelieka galimybės išsigelbėti.
Beje, pirmieji šiais metais į Gašerbrumą II įkopę alpinistai labai rizikavo, o nusileido stipriai nušalę.
Ar į šią viršukalnę išties labai sunku įkopti?
Tikrai nelengva. Ypač pavojinga ji buvo šį sezoną. Mano kolega A. Sikkas, su kuriuo kartu įkopėme į Everestą, net pareiškė, kad šis kalnas žymiai sunkesnis už Everestą. Po antrojo išėjimo į viršų jis pasakė, kad daugiau į viršų nekils, ir patarė mums pasielgti taip pat. Tiesiog jis niekada nekopė tokiu sudėtingu maršrutu.
Ekspedicijos metu turėjote didelių problemų dėl nešikų…
Taip, nes nešikai nuolat prašydavo didesnio užmokesčio, medikamentų, akinių, drabužių, atsisakydavo toliau nešti ekspedicijos krovinį, streikuodavo ir taip trikdė mūsų planus. Žinoma, iš dalies juos galima suprasti, šįkart buvo daug sudėtingesnės oro sąlygos nei paprastai, o eiliniai nešikai iš tikrųjų neturi geros aprangos ar akinių nuo saulės, kad apsaugotų savo akis. Tačiau kas sutarta, tas sutarta. Tie jų reikalavimai vis daugiau mokėti dažnai virsdavo į šantažą. Į viršų mūsų ekspedicijos mantą nešė daugiau nei 80 nešikų, o žemyn – per 30. Daugiausiai tai buvo balti tautelės žmonės.
Su kokiomis dar kliūtimis susidūrėte?
Nemažai kartų kritome į plyšius. Nemaloniausias įvykis buvo, kai ištrūkus kabliui ir kritus Alarui, iš paskos kritau ir aš, nes buvome susirišę viena virve. Mes patys „susistabdėme”, bet žemyn 600 metrų siena nulėkė mano kuprinė, kurioje buvo ir filmavimo kamera bei satelitinis telefonas, radijo stotelės, kuriomis buvo labai patogu susisiekti tarpusavyje. Žodžiu, ne tik praradome ryšį su pasauliu ir galimybę savarankiškai gauti oro prognozes, bet patyrėme ir nemažų finansinių nuostuolių. Bet, žinoma, svarbiausia, kad mums patiems nieko nenutiko ir rimčiau nesusižalojome.
Grįžtant atgal iš bazinės stovyklos mums dar reikėjo įveikti pusšešto kilometro aukščio Gondogoro perėją. Paprastai ant šios perėjos net sniego nebūna, bet šį sezoną čia jo buvo daug, todėl buvo pakabintos virvės, o viršuje budėjo gelbėtojų komanda, kad alpinistai ir ekspedicijų nešikai galėtų saugiai ją pereiti.
Be to, jau važiuojant į Islamabadą, Pakistano sostinę, nuo Nanga Parbato (vienas iš „aštuoniatūkstantininkų”) papėdės iki Chila miestelio mus lydėjo ginkluotas armijos ir policijos konvojus, kadangi šiose vietose prieš kelias dienas įvyko susirėmimai tarp sunitų ir šiitų, žuvo keli žmonės. Paprastai ekspedicijų dalyviai į Islamabadą skrenda lėktuvu, mes neturėjome tam lėšų.
Papasakokite, kaip šventėte Jonines 5 500 m aukštyje…
Iš anksto planavome Jonines sutikti bazinėje stovykloje. Papasakojome apie šią šventę mūsų ryšių karininkui virėjui ir jo padėjėjui, išgėrėme visi po 50 gramų viskio. Mūsų virėjai paruošė ypatingą vakarienę, pamenu, buvo daug bulvių, po to sunkiai, tačiau vis dėlto uždegėme laužą, bet jis buvo iš degtukų… Vakaras baigėsi dainomis, tiesa, daugiausiai dainavo mūsų bičiuliai pakistaniečiai, jie – labai dainingi žmonės.
Ar tiesa, kad nesėkmės lydėjo ne tik jūsų, bet ir kitas ekspedicijas?
Į mūsų bazinę stovyklą tikrai ne kartą buvo atskridęs gebėtojų malūnsparnis. Argentiniečių vadovą išskraidino dėl mikroinfarkto, dar vieną argentinietį – dėl plaučių uždegimo. Taip pat malūnsparniu žemyn buvo gabenamas jau sąmonės netekęs korėjietis, jis susirgo smegenų edema, ypač pavojinga kalnų liga. Jei ne malūnsparnis, ko gero, visi šie žmonės būtų mirę.
Ar jūs jau išsigydėte?
Dar ne visiškai, iki šiol kamuoja dusulys, toliau vartoju vaistus. Teko atsisakyti dviejų kelionių, į kurias turėjau vykti vos grįžęs: su bičiuliais planavome kopti į Monblano, o kiek vėliau – į Ararato viršukalnes. Nieko, kalnai palauks – svarbiausia sveikata.
Galbūt ateityje norėtumėte pakartoti ekspediciją į Gašerbrumą II?
Jei kada ir grįšiu prie Gašerbrumo, tai tik po kelerių metų. Norėčiau tai padaryti, bet ne vienas, o su savo bičiuliais. Galbūt bandysime iškart kopti į Gašerbrumo I ir Gašerbrumo II viršukalnes. Tai labai sunku, bet galima padaryti vienos ekspedicijos metu.
Kokias dar ekspedicijas planuojate artimiausiu metu?
Artimiausia mano planuojama kelionė – į Šiaurės Indiją, Ladako kalnus. Jei pavyks rasti bendražygių, šios kelionės metu labai noriu grįžti ir į Pakistane esantį Baltistaną. Kitų metų planuose – aukščiausios Šiaurės Amerikos ir Australijos viršukalnės Makinlis ir Kosčiuška. Pastaruosius keletą metų vykdau programą „Lietuvos ir Šiaulių miesto vėliava aukščiausiose pasaulio kontinentų viršukalnėse”. Bet visa tai – tik jei išeis rasti lėšų. Tolesniuose planuose – tokių projektų kaip „Pirmoji moteris lietuvė aštuonių tūkstančių metrų viršukalnėje” organizavimas, galbūt vėl Everestas su lietuvių ekspedicija bei dar viena labai ambicinga ekspedicija į vieną sudėtingiausių pasaulio „aštuoniatūkstantininkų” K-II.
Giedrė Petkevičiūtė
„Vakarų ekspresas”