Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas žiniasklaidos dėmesiu lygiuojasi į olimpines žaidynes
10-ajame pasaulio lengvosios atletikos čempionate Helsinkyje buvo akredituota daugiau nei 3300 sporto žurnalistų – dienraščių bei žurnalų korespondentų ir apžvalgininkų, fotoreporterių, televizijos bei radijo komentatorių.
Prie ekranų – milijardai
Varžybų tiesioginio transliavimo iš Suomijos sostinės teises buvo įsigijusios 192 šalys, geriausių planetos atletų pasirodymus matė maždaug 4 milijardai žiūrovų.
Didesniu žiniasklaidos dėmesiu bei aistruolių auditorija gali didžiuotis tik olimpinės žaidynės, galbūt dar stambiausi futbolo renginiai.
Vis dėlto, nepaisant organizacinio komiteto pastangų sudaryti žurnalistams idealias veiklos sąlygas, suomių telekomunikacijų kompanija „Sonera” nepraleido progos nuplėšti po daugiau nei 100 eurų iš tų korespondentų, kurie pageidavo naudotis internetu ne stacionariose darbo vietose.
Kai kurie reporteriai stebėjosi, kodėl „Soneros” apsukrumu nepasinaudojo gydytojai ar šaltinio vandens tiekėjai, nes spaudos centre veikusiame medicinos kabinete buvo siūlomas nemokamas atpalaiduojantis masažas, o prie pagrindinio įėjimo pastatytuose šaldytuvuose – šimtai buteliukų gėrimo už dyką.
Nė minutės anksčiau ar vėliau
Vienas suomių bruožas patiko daugumai žurnalistų. Tai – punktualumas.
Čempionato dalyvius aptarnavo specialūs autobusai, visą parą kursavę keliais maršrutais nuo stadiono iki viešbučių. Pirmosiomis dienomis Helsinkio svečiai, pamatę nublizgintą „Volvo” ar „Neoplan” su varžybų simbolika, tingiai sliūkindavo į stotelę manydami, kad nėra ko skubėti, nes jų, net vėluojančių, kantriai lauks.
Deja, autobusai pajudėdavo į miestą vos ne sekundžių tikslumu. Jei tvarkaraštyje nurodyta, kad kelionės pradžia – 16 val., vadinasi, nė viena minute anksčiau ar vėliau.
Oriems, mandagiems ir nekalbiems vairuotojams įspūdingiausi turėjo būti rytiniai reisai, kai iš viešbučių į autobusus sugužėdavo marga korespondentų (daugiausiai – vyrų) kompanija iš Europos, Amerikos ar Azijos.
Triukšmingumu išsiskirdavo italai ir vokiečiai. Pabrėžtina ramybe – japonai ir korėjiečiai. Kvepalų subtilumu – prancūzai. Drumstomis akimis – lenkai.
„Prašau”, – dvidešimt ir daugiau kartų linksėdavo vairuotojas, atsakydamas kiekvienam keleiviui į padėką. Vakarai būdavo ramesni, nes kartais autobusai visą maršrutą apsukdavo tušti.
Savanorių vargai
Kiekvienoje olimpinio stadiono tribūnoje įkurtoje reporterių darbo vietoje buvo dėklas oficialios statistikos suvestinėms. Pasibaigus bet kurios rungties varžyboms, po kelių minučių savanoris, laiptais aukštyn ir žemyn laviruodamas tarp kompiuterių bei monitorių, kliūdamas už laidų raizgalynės, skubėdavo nešinas pluoštais popieriaus lapų.
Korespondentai atsirinkdavo tai, kas reikalinga, o kai kurie pranešimų net neliesdavo, todėl dėkluose susikaupė šūsnys makulatūros. Rezultatų suvestines nešiojantiems berniukams ar mergaitėms tekdavo gerokai pasistengti, kol naują lapą įsprausdavo į jam skirtą vietą.
Papildomą rūpestį savanoriams užkrovė garsioji audra, siautusi trečiąją čempionato dieną. Stiprus gūsingas vėjas pakėlė į orą tūkstančius pranešimų ir išnešiojo juos kur pakliuvo, o liūtis priplojo prie betoninių grindų bei sienų.
Po to vieni jaunieji suomiai gerą pusdienį uoliai švarino prišiukšlintas tribūnas, tačiau kiti jau nešiojo naujas suvestines.
Norėdami ateityje išvengti beprasmio darbo, varžybų šeimininkai netrukus rado paprastą išeitį: į stadioną ateinantiems korespondentams įteikdavo medinius segtukus džiovinamiems rūbams pakabinti su užrašu „No results” („Rezultatų nereikia”) ir patardavo juos prisegti prie statistikos dėklo, atsižvelgiant į pranešimų poreikį.
Neskubanti čempionė
Segtukai su „No results” praversdavo ir kitiems reikalams.
Viena gyviausių čempionato vietų – aikštelė po tribūnomis (arba „Mixed zone”), kurioje žurnalistai galėjo pasikalbėti su ką tik varžybas baigusiu sportininku. Užsiimti patogią poziciją sudėtingiausia televizijos operatoriams, todėl išradingiausieji iš anksto tuo pasirūpindavo: prie apsauginės tvorelės, juosiančios iš stadiono nutiestą taką, prikabindavo savo tarnybines liemenes. Esą ta vieta – jau rezervuota.
Nedėkingiausi pašnekovai buvo kai kurie JAV sprinteriai, kurie, žiaumodami kramtomąją gumą, nesiteikdavo stabtelėti, net jei jį klausinėdavo „Track and Fields News” apžvalgininkas. Išimtis – du aukso medalius iškovojęs Džastinas Getlinas, neatsisakęs pašmaikštauti ir su autografus kolekcionavusiais savanoriais.
Tikras grumtynes „Mixed zone” teritorijoje sukėlė Švedijos atstovai, kai finišavo moterų daugiakovė. Mažiausiai dvi dešimtys švedų reporterių veržėsi prie čempione tapusios Karolinos Kluft, nuo jų neatsiliko ir kitų šalių korespondentai.
Iš keblios situacijos visus išgelbėjo pati Karolina, garsiai pasakiusi: „Aš niekur neskubu”.
Neramūs kaimynai
Čempionato dalyviai gyveno Helsinkio priemiestyje Otaniemyje įsikūrusiame sportininkų kaimelyje. Lietuvių kaimynais buvo lengvaatlečiai iš Angolos, Kipro bei Portugalijos.
Anot Lietuvos rinktinės vyriausiojo trenerio Alekso Stanislovaičio, linksmiausiai laiką leido afrikiečiai.
Disko metimo varžybų išvakarėse jie supykdė net išskirtiniu santūrumu garsėjantį Virgilijų Alekną, kai vidurnaktį, palikę visu garsu griaudžiantį magnetofoną, užrakino kambarį ir kažkur išėjo.
Pasak trenerio, jei ne atsarginį raktą turėjusi budėtoja, Virgilijus tikriausiai būtų kitokiu būdu atidaręs duris ir pats nutildęs muziką, bet to neprireikė.
Romas Poderys