Keistas reiškinys ta krikščionybė, keistas dalykas religijos fenomenas, kad net su ja menkai arba visiškai nesusiję žmonės turi savo nuomonę, diskutuoja apie jos šventąsias knygas, apeigas, asmenybes.
Tiesa, visada maniau, kad negalima sakyti, jog „Merlot” neskanus jo neišbandžius. Keistai atrodo, kai žmonėms, kuriems krikščionybė nemiela, gali daug ir ilgai pasakoti apie tai, kaip elgiasi geras krikščionis, kaip ta tikroji krikščionybė turi atrodyti, rūšiuoti kas ten protinga, o kas pasakos ir mitai.
Štai neseniai nuskambėjo talentingo rašytojo Kazio Sajos mintys apie laisvamanių adventą (LŽ nr. 274, lapkričio 30 d.). Pagirtina, kad laisvamaniu save tituluojantis garsus rašytojas dar prisimena tokį liturginį laiką. Dar smagiau, kad jis jį suvokia taip, kaip ir Katalikų Bažnyčia. Pagal jos tradicijas, adventas yra ne asketinis, bet laukimo metas, laikas, kai vertėtų sustoti žvilgsniui į savo egzistencijos prasmę.
Niekas neginčija, žmogus turi teisę rinktis būti laisvamaniu ar išpažinti kokią nors religiją. Tačiau daug svarbiau kaip laisvamanis ir krikščionis gali būti šalia vienas kito ir pasistengti vienas kitam nedraskyti akių. Tad, ko gero, jei kalbame apie susišnekėjimą, vertėtų nubrėžti ribas, kurių nors ir neperžengus, tai bent kiek taptų įmanoma.
Kartais būna įmanoma. Štai gerbiamas rašytojas teigia: „Juk tai jis, žmogus, per tuos amžius mėgina sukurti Dievą pagal savo paveikslą! Sufantazuoja jam sostą, žėrinčius rūmus danguje ir priskiria Kūrėjui visas žemiškojo valdovo ydas: esą jam malonios nesibaigiančios valdinių liaupsės, čia ir angelų svita, ir šventieji, galintys suteikti mums protekciją…” Ar gali Bibliją skaitęs ir dvasinę literatūrą vartęs katalikas prieštarauti šios Dievo projekcijos demaskavimui?!
Pagaliau, kai laisvamanis sako, kad „Jėzus Kristus – reikšmingiausias (…) mąstytojas”, tikriausiai reikia sutikti, jog tai didžiausias reveransas, kokio galima sulaukti iš tokių pažiūrų žmogaus.
Vis dėlto čia prasideda visos bėdos. Juk kai Jėzus Kristus yra, kad ir koks ypatingas, bet tik mąstytojas, ten krikščionybės nebėra. Jos išmintis, kultūra, institucijos, etika – tik apsamanoję reliktai, tinkantys vien muziejų saugykloms.
Suprantama, kad šiandien visuomenė yra gana suinteresuota, kad taip ir būtų. Juk autentiška, neiškraipyta kristologija paremta krikščionybė daug kam yra tarsi rakštis geroj vietoj. Todėl prisimenamos kalbos apie „sumanias moteris raganas”, kryžiaus žygius, tarpkonfesinius karus, vis „pamirštant” 2000-aisiais už viską atsiprašantį ir pelenais galvą besibarstantį Joną Paulių II.
Šito neišvengė ir rašytojas minėtame komentare. Juk galima būtų paminėti, ką nuveikė „šviesieji” Apšvietos protai, kaip laisvamaniai sprogdino bažnyčias Rusijoje ir kokius kiekius dėl kovos su „religijos tamsa” pasmerkė kančioms? Visi sutinkame, kad tai niekur neveda. Tik kodėl pradėjus kalbą apie krikščionybę, istorijos faktai ištempiami į paviršių, jais manipuliuojama žvelgiant iš XXI a. pozicijų. Taip tarsi surandamas kolektyvinės kaltės ir atsakomybės vardiklis, kuris prikišamai primenamas dabar. Gal atsirastų veikėjų, kuriems patiktų matyti už kryžiuočių pagonims nuritintas galvas nuolatinėje atgailoje paskendusius krikščionis. Tačiau, kuriems lietuviams patiktų sutikus žydą klauptis ant kelių, nes yra žydšaudžių palikuonis…
Tad ribos būtinos. Jei esi krikščionis, niekas neduoda teisės velnio išperomis vadinti visų kitamanių, kaip ir jokie nuopelnai tautai bei kultūrai neleidžia Šventojo Rašto teiginių vadinti pasakomis ar apaštalo Pauliaus pramanais. Antraip mūsų mintis bus sukaustyta ideologijų ir praradusi laisvės polėkį.