Kad žvejai – melagiai, tai faktas kaip blynas.
Būtinai jam, žuvautojui, nutrūksta didžiausia žuvis, o daugiausia prižvejoja tuomet, kai būna vienas. Nes tuomet gali meluoti sau į sveikatą kiek tik nori. Niekas nepagaus meluojant…
Tik bėda, kad melagis dažnai užmiršta, ką melavo. Taip kartais yla ir išlenda iš maišo.
Tačiau šiuokart tas žmogus, žuvavęs nuo Šiaurės rago, nemelavo, kad jam pavyko pagauti… piniginę.
Keista ar ne, bet plūdė suvirpėjo ir šiek tiek pajudėjo į šoną. Tarytum masalą ragautų karšis. Šiaip jau, gaudant karšius, leidžiama šiek tiek „pavesti” paguldytą plūdę į šoną ir tik po to užkertama.
Bet šįkart žuvautojas nieko nelaukė: virptelėjusią plūdę energingai užkirto. Yra! Kažkas yra!
Ištraukia – ogi piniginė! Tikriausiai kokie nors dvikojai plėšrūnai davė žmogui per galvą, apšvarino jo kišenes, rastus pinigus pasiėmė, o piniginę išmetė į upę, idant nebūtų jokių įrodymų.
Adas Verba