„Jis buvo labai elegantiškas, kultūringas, mielas ir atviras. Ir mane sužavėjo”, – prisiminė Loreta Bartusevičiūtė-Noreikienė savo vyrą Virgilijų Noreiką prieš 25 metus.
Dvi ryškiausios Lietuvos operos ir baleto žvaigždės sidabrines vestuves atšventė Varėnos rajono Bobriškių bažnytėlėje. Šį rudenį žymioji pora mini ir daugiau gražių sukakčių: L.Bartusevičiūtės kūrybinio darbo 30-metį ir V.Noreikos kūrybinio darbo 50-metį.
Gaila, kad slapta
„Labai puiki bažnytėlė ir labai simpatingas kunigas Pranciškus, Senosios Varėnos bažnyčios klebonas. Nekvietėme žmonių. Tik šeima ir pora draugų, kurie buvo liudytojai, – prisiminė sidabrines jungtuves Bobriškių bažnytėlėje V.Noreika. – Paskui gailėjausi, kad taip slapta darėme, kai pamačiau, kaip gražiai atrodo žmona, šauniai pasipuošusi naujais drabužiais.”
Varėnos rajone Noreikai turi sodybą. Dzūkijoje ant ežero kranto dažnai vasaroja. Jau ir artimų draugų ten yra įsigiję.
Kas viršesnis
Kai žymusis tenoras susipažino su kylančia baleto žvaigžde, dvejus metus jau buvo viengungis. Susituokė, po metų gimė sūnus Virgilijus.
„Ir visą laiką buvo taip: ji išvažiuoja į gastroles, aš išvažiuoju. Tačiau visada pasiilgstame namų, kuriuose aš jos arba ji manęs laukia. Namai visada mus traukė, ir taip ramiai, tvarkingai iki šiol gyvename. Rimtai susipykę niekada nebuvome, nes man nereikia įrodinėti, kas šeimoje viršesnis, tačiau visada į priekį praleidžiu žmoną, – šmaikštavo pašnekovas ir jau rimtai pridūrė: – Jos labai sunki specialybė. Man galbūt pradžioje buvo sunku, o paskui ėjosi lengviau.”
Artistų šeimoje
L.Bartusevičiūtė tik baigusi M.K.Čiurlionio meno mokyklą 1976 metais buvo priimta į Nacionalinį operos ir baleto teatrą. Ten 1982 metais jau žymi baleto solistė artimiau susipažino ir su būsimu vyru.
„Susitikdavome koridoriuje, bufete, per renginius, dažniau pasikalbėdavome. Jis sudarė labai rimto, tvarkingo ir puikaus vyro įspūdį. Man labai patiko, kaip elgėsi su manimi. Jis mane sužavėjo, – prisiminė pašnekovė. – O metams bėgant mūsų jausmai tik stiprėjo ir dabar kuo toliau, tuo labiau suprantame, kad vienas be kito negalime. Meilė ir pagarba vienas kitam yra didžiulė.”
Kai gimė sūnus, dar buvo gyvi L.Bartusevičiūtės tėveliai ir V.Noreikos mama. Jie padėjo auginti mažąjį Virgilijų, tad abu galėjo ramiai dirbti ir pasinerti į kūrybą, nes žinojo, kad sūnus tikrai prižiūrėtas, o po spektaklio ar koncerto namie laukia surengta šventinė vakarienė.
„Nors vienas į protą atėjo, – apie 24 metų sūnų Virgilijų, Gedimino technikos universiteto verslo vadybos magistrantą, sakė operos solistas. – Kiek galima artistų šeimoje?! Dviejų užtenka. Trečias įgijo rimtą specialybę.”
Sapnuoja sceną
Viena ryškiausių šiuolaikinio lietuvių baleto žvaigždžių L.Bartusevičiūtė-Noreikienė 1998 metų gruodį atsisveikino su scena. Dabar ji Nacionaliniame operos ir baleto teatre dirba baleto trupės repetitore, dėsto Muzikos ir teatro akademijoje. Nors labai mėgsta pedagoginį darbą, pašnekovė neslėpė, kad pasiilgsta scenos ir net ją sapnuoja.
„Pirmas didelis ir svarbus buvo Žizel vaidmuo spektaklyje „Žizel”, – pirmiausia iš mėgstamiausių vaidmenų prisiminė baleto solistė. – Labai mėgstu Aurorą, Kitri, Kopeliją, Silfidę, Eglę spektaklyje „Eglė žalčių karalienė”. Labai daug spektaklių šokau – visus pagrindinius klasikinio repertuaro vaidmenis ir visi jie man labai brangūs. Aktyviai šokau ir šiuolaikinį baletą: ir Vytauto Brazdylio „Amžinai gyvi”, ir Anželikos Cholinos „Medėją”, ir Jurijaus Smorigino, kitų choreografų spektaklius.”
L.Bartusevičiūtė ne kartą ir labai sėkmingai šoko Sankt Peterburgo Marijos teatre, Maskvos didžiajame teatre, K.Stanislavskio ir V.Nemirovičiaus-Dančenkos teatre. Metus buvo Kremliaus baleto trupės solistė ir repetavo su garsiąja Jekaterina Maksimova, sukūrė pagrindinį vaidmenį baleto „Ruslanas ir Liudmila” premjeroje.
Lietuvių baleto žvaigždė šoko daugelyje pasaulio scenų. Nuo Rygos ir Talino iki Niujorko ir Čikagos. Nuo Lenkijos ir Austrijos iki Pietų Amerikos, Afrikos, Japonijos, Pietų Korėjos. Vien Vokietijoje yra šokusi apie 360 kartų. 1991 metais ji buvo pakviesta dalyvauti baleto legendos Rudolfo Nureyevo atsisveikinimo su scena koncertuose Osle, Stokholme ir Didžiosios Britanijos miestuose.
Nors teko šokti daugelyje žymiausių pasaulio scenų, L.Bartusevičiūtė prisipažino, kad jai vis dėlto mieliausia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro scena. Didelė ir plati. Joje galima atlikti didelius šuolius, ratus, sukinius.
Gerai dainuoti
Maestro V.Noreika ir dabar daug koncertuoja. Kai kurie koncertai numatyti jau ateinančių metų kovą. Nemažai kvietimų dainuoti tenka atsisakyti dėl laiko stokos. Muzikos ir teatro akademijos profesoriaus laukia ne tik Dainavimo katedros studentai, bet ir operos studija Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
„Vis ruošiuosi palengvinti padėtį, kad ko nors būtų mažiau. Pamatysime, – svarstė pašnekovas. – Abu darbai yra mano specialybės, ir nepasakyčiau, kad ir vienas, ir kitas nesisektų.”
Neseniai dvi V.Noreikos vadovaujamos operos studijos dainininkes estai pakvietė dalyvauti „Rigoleto” premjeroje Tartu. Dažnai studijos nariai atlieka nedidelius vaidmenis Nacionalinio operos ir baleto teatro spektakliuose.
„Darbas tuščiai čia nevyksta. Ir akademijoje studentai mokosi neblogai – 90 proc., o gal ir daugiau, baigę studijas dirba pagal specialybę. Vis nugaliu studentų pasipriešinimą gerai dainuoti, – juokėsi profesorius. – Todėl ir nesiūlo išeiti laimingo poilsio, prašo, kad pasilikčiau. Vis dėlto kada nors tai turės baigtis.”
Nebeskaičiuojant koncertų
Žvelgdamas į 50 metų trunkančią karjerą maestro pirmiausia išskyrė jos pradžią Lietuvos operos ir baleto teatre. 1957 metais V.Noreika dainavo studentų spektaklyje „Eugenijus Oneginas” ir iš karto gavo pasiūlymą debiutuoti teatre.
Kitas svarbus žingsnis buvo laimėtas didžiulis konkursas dėl teisės metus studijuoti Italijoje. Į tris vietas kandidatavo 33 įvairių balsų dainininkai iš visos Sovietų Sąjungos. Pirmam iš tuometinės Lietuvos jaunajam dainininkui Italijoje turbūt labiausiai pasisekė, nes buvo pakviestas teatro „La Scala” scenoje atlikti pagrindinio vaidmens – Pinkertono Giacomo Puccini operoje „Madam Baterflai”.
„Svarbios buvo ir pirmosios gastrolės ne Lietuvoje, Rygoje, 1962 metais, ir debiutas Maskvos didžiajame teatre 1964 metais, – prisiminė vėliau garsiausiose pasaulio scenose koncertavęs Lietuvos tenoras. – Iš tokių etapų ir susideda gyvenimas. Pirmasis solinis koncertas, paskui – 200-asis, 600-asis. Dabar nustojau juos skaičiuoti.”
Ir apie pensiją
Prof. V.Noreikai teko patirti ir skaudžių smūgių. Ilgiausiai vadovavęs Operos ir baleto teatrui per visą jo istoriją po 16 metų turėjo pasitraukti pačioje nepriklausomybės pradžioje. Žymiajam Lietuvos tenorui nebuvo pasiūlyta ir grįžti dirbti operos solistu, nors tuo metu kaip dainininkas buvo geriausios formos.
1993 metais emigravęs į Venesuelą, V.Noreika pusantrų metų dėstė Lotynų Amerikos dainavimo akademijoje sostinėje Karakase. Buvo dar ir kitas pasitraukimas. Nuo 1997 metų V.Noreika dirbo kviestiniu profesoriumi Estijos muzikos akademijoje.
„Spjoviau ir išvažiavau į kitą kraštą dirbti, nes man pasakė, kad neturiu teisės gauti pensijos, mat dirbu Muzikos akademijoje. Bet pensija buvo mano uždirbta! Jau tada savo darbu iš mokesčių išlaikiau kokius tris keturis pensininkus, – prisiminė pašnekovas. – Kaip ir dabar, būdamas pensininkas, uždirbu dar trims keturiems.”