Valdžia sugeba užkrauti žmonėms vis naujas išlaidų naštas. Tačiau kažkodėl pamiršta laiku pasirūpinti, kad privačios struktūros, valdžios palaiminimu lupančios iš tautiečių milijonus, būtų atsakingos už surinktas lėšas. Mokėtų tam tikrus mokesčius, iš kurių būtų nors iš dalies kompensuojama klientų patirta žala.
Valdžia lengva ranka leido visokiems banditams steigti bankus ir kitas pinigų kaulytojų grupuotes. Kai bankai žlugo, žmonės liko „ant ledo”. Tik po to valdžia sugalvojo, kad turi būti iš bankininkų mokesčių sukurtas fondas, iš kurio, bankui žlugus, klientams bus sumokėta dalis pinigų.
Tačiau laikyti bankuose pinigus ar ne, klausytis riebių bankininkų pažadų ar užsikišti ausis, žmonės sprendė patys.
O civilinės atsakomybės draudimą, kuris kasmet brangsta, valdžia padarė privalomą. Ir nepasiteisinsi, kad turi mašiną, bet neišgali šerti draudikų kasmet po keletą šimtinių litų.
Draudimo priežiūros komisijos pirmininko pavaduotojas Marijus Mikalauskas jau porino, kad reali metinė įmoka už civilinės atsakomybės draudimą yra apie 300 litų. Arba 1,5 karto daugiau, nei mokama šiuo metu.
Prieš keletą metų buvo aršios diskusijos – ar reikia, ar nereikia privalomojo civilinės atsakomybės draudimo.
Vieni plėšė marškinius, kad tai valstybinis reketas vidury dienos. Kiti atsikirtinėjo: „Pamėgink su savo senu kledaru įvaryti į bagažinę paskutinės laidos „mersui”. Išlips koks nors „spinta”, paduos raktelius ir nurodys, kiek turi dienų, kad jam atvarytumei į vietą naują mašiną. Norėsi gyventi, ne tik butą, bet ir žmoną su uošve parduosi”.
O privalomai apsidraudęs pamojuosi draudimo polisu už porą šimtinių „spintai” prieš nosį, šimtą užmokėsi policijai už avariją, bet butas ir uošvė liks tau.
Tų diskusijų įkarštyje netyčia ar tyčia buvo pamiršta draudimo kompanijų atsakomybė.
Valdžia sugebėjo priversti vairuotojus sunešti draudikams milijonus. Tačiau iš draudikų mokesčių, kaip ir iš bankininkų, sukurti specialų fondą vairuotojų nuostoliams kompensuoti, kai bankrutuoja draudimo firma, pritrūko fantazijos.
Kam skriausti savus, rinkimų kampanijų aukso veršius? Pora šimtinių lietuviui – ne karvė. Pakeiks porą dienų valdžią – ne pirmas kartas – ir pamirš tas šimtines.
O gal ne keiktis reikia, o susivienyti apmulkintiems „Ingo Baltic” klientams ir paduoti į teismą Vyriausybę? Jei ji nesugalvojo, kaip kompensuoti nuostolius klientams, bankrutavus valdžios įvesto privalomojo civilinio draudimo firmai, tegu moka pati.
Vigantas Danilavičius