Meilę ir Klaipėdą suradęs rašytojas, apžvalgininkas, sportininkas vadovaujasi gyvenimo principu: atleisk ir pamiršk
Arnoldas Remeika
Rašytojas, sportininkas, visuomenės veikėjas, net filosofas – taip vadinamas Šarūnas Navickis tikriausiai neprieštarautų. Tačiau neseniai didžiausią Klaipėdoje sporto kompleksą atidaręs vyras griežtai nesutinka būti tituluojamas verslininku.
„Į viską, net į verslą, žiūriu kaip menininkas”, – sako Š.Navickis.
Užkietėjęs kaunietis, jau metus su mylimąja ir dviem vaikais gyvenantis Klaipėdoje, tikino pagaliau radęs ilgai ieškotą medžiagą, beveik gyvybės eliksyrą, kurio paslaptimi netrukus galės pasidalyti su visais žmonėmis, pirmiausia – su klaipėdiečiais.
– Šarūnai, prieš metus atsikraustėte į Klaipėdą. Kas tai – genų šauksmas?
– Turbūt galima taip sakyti – abu mano tėveliai iš Žemaitijos. Tėvas kilęs iš Tauragės rajono, mama gimė netoli Raseinių.
Nors gimiau Kaune, gyvenau su močiute, kuri taip pat kilusi iš Žemaitijos – Telšių, ir žemaičių kalbos nesikratau. Priešingai, kai tik turiu galimybę, būtinai pasišneku. Gal ne tiek daug žodžių prisimenu, bet stengiuosi.
Sutinku, ši kalba nėra lengva – kampuota, stokojanti elegancijos, kaip ir Pablo Pikaso tapyba. Tačiau ji turi jėgą, joje yra teisybė. Man dėl savo šaknų negėda.
– Turite ir bajoriško kraujo.
– Kai apie tai klausia, patariu kreiptis į tėvą – jis pas mus bajoras. Mūsų laikais šie titulai atrodo truputėlį juokingai.
– Gal numanote, kodėl žmonės kartais jus laiko išpuikusiu?
– Kai buvau jaunesnis, girdėjau, kad esu labai „pasikėlęs”. Galvodavau, iš kur tas įvaizdis? Neradau atsakymo. Kodėl ežiukas toks spygliuotas? Ogi todėl, kad jo kūnelis labai pažeidžiamas. Manau, kad tai savigynos forma, kuri atėjo iš mano vaikystės. Gyvenome Kauno senamiestyje, kaimynystėje su alkoholikais ir čigonais, kurie atiminėjo bandelei man duotas kapeikas. Skaudžiausia buvo ne tai, kad atėmė kapeikas, bet pats pažeminimo faktas. Tėvai išsiskyrė, močiutė juk neapgins, o ir skųstis buvo gėda. Reikėjo kovoti už save.
– Turbūt nemažai patirti teko ir JAV, kur išvykote 1994-aisiais.
– Amerikoje neturėjau nei draugų, nei giminių. Su vietiniais lietuviais beveik nebendravau ir nieko niekada iš jų neprašiau. „Dipukai” tuomet atvykėlius skirstė į dvi grupes – prašančius pagalbos ir jos neprašančius. Jeigu atvažiuodavai ištiesta ranka, gal ir padėdavo, bet būtinai parodydavo, kur tokio atvykėlio vieta. Jeigu rankos netiesdavai – vadindavo mafija. Tarpinio varianto nebuvo. Vienu metu man išties buvo sudėtinga, bet nusprendžiau – geriau būsiu alkanas, bet samdiniu niekada netapsiu. Gal kam tai ir atrodo arogancija, bet tokia buvo mano nuostata. Ji man gana brangiai kainavo, ypač kai ant pečių buvo žmona ir du vaikai.
– Po ketverių metų sugrįžote į Lietuvą. Pavargote?
– Gyvenome Floridoje – šilta, malonu, tačiau buvo pavojus, kad tapsiu daržove. Žinojau, kad turi būti kažkas daugiau, kad mano gyvenimas negali ribotis vien tuo, kiek „užkalu” pinigų, ir kam juos išleidžiu. Dėl to ir sugrįžau iš JAV – ten viskas gana neblogai surikiuota, bet labai jau atsiduoda plastmase. Toks gyvenimas be gyvybės – tartum paimtum širdį, kaulus, odą, kraują ir sudėliotum anatomiškai teisingą žmogų. Viskas lyg ir tvarkoje, bet žmogus tai negyvas. Deja, tas pats dabar vyksta ir Lietuvoje – esame sveriami litais, doleriais, lyg būtume ne žmonės, o piniginės.
– O kokiomis svarstyklėmis sveriate žmones jūs?
– Su žmogumi turi būti įdomu – panašu kaip tenise: paduodi partneriui kamuolį ir žiūri, kaip jis jį atmuša, tada jis tau… Man visada buvo įdomiau bendrauti su žmonėmis, pranokusiais mane, su tais, iš kurių galiu mokytis, kažkiek konkuruoti.
– Ir daug tokių sutinkate?
– Daug. Dažniausiai tai knygų autoriai.
– Niekada nesigailėjote, kad palikote JAV?
– Vengiu gailėtis. Visada stengiuosi vadovautis principu: atleisk ir pamiršk.
– Į verslą vis dėlto grįžote dar kartą – turite klubą „Fitness Panorama”.
– Jį turiu ne aš, o klaipėdiečiai, man vienam tokio didelio nereikėtų. Savęs verslininku nelaikau, veikiau esu to klubo įkūrėjas, formato sumanytojas, nors irgi negaliu visos autorystės priskirti tik sau. Nenoriu apsimesti didesnis nei esu.
Keista matyti žmones, kurie turi pigiu alumi prekiaujantį kioskelį, dar visai neseniai mėgo raudonus švarkus ir auksines grandines, o ant vizitinės kortelės užsirašo titulą „prezidentas” ar „generalinis direktorius”.
Aš neturiu ir niekada neturėjau nei raudono švarko, nei auksinių „lenciūgų” ant kaklo. Žmogaus siekis praaugti save yra gražus, bet dažnai tai įgauna karikatūriškas formas. Kas čia gero, kai iš frako kišenės kyšo žagrės rankena?
– Ar Kauną, kurio patriotas buvote, palikote dėl verslo?
– Kaunas man labai brangus miestas, ten gimiau, užaugau, tapau savimi. O Klaipėdoje atsiradau labai paprastai: čia gyvena mano moteris, mūsų vaikai. Atvažiavau net nežinodamas, ką veiksiu, bet žinojau, kad nepražūsiu. Mano močiutė sakydavo: „Davė Dievas dantis, duos ir į duonos” – suprask, duos ir ką valgyti.
Seniai galvojau, kad sporto kompleksą galima įkurti prekybos centre, tačiau kai pamačiau skelbimą apie Klaipėdos „Akropolyje” nuomojamas patalpas, ne iš karto susidomėjau. Pamaniau – rašau, ir man to užtenka. Vėliau prisiminiau, kaip sunkiai Kaune atidariau savo pirmąjį klubą, o čia viskas tarsi ant lėkštutės atnešta!
Ryžausi stengdamasis būti geriausias. Į starto liniją juk stoji ne tam, kad finišuotum antras.
– Turite keturis vaikus – du jaunėliai gyvena su jumis, o kaip sekasi vyresniems?
– Vyriausias sūnus Žilvinas, kuriam jau 23-eji, Klaipėdoje dirba didžėjumi ir gyvena savarankiškai. Atrodo, jam netrūksta talento ir entuziazmo, reikia tik uždirbti vardą ir pripažinimą. 16-metė dukra Milda gyvena Vilniuje, ji lanko dailės mokyklą.
Su manimi Klaipėdoje auga penkerių sūnus Lukas ir vienerių dukrelė Urtė Elzytė. Viliuosi, kad bent šie du vaikai turės kartu gyvenančius tėtį ir mamą.
– Tiesa, kad bendraujate su buvusia žmona?
– Taip, jai irgi neseniai gimė dukrytė. Kvailas ambicijas jau seniai padėjome į šoną. Bendraujame, išaugtais vaikų drabužėliais draugiškai keičiamės. Man Dievas davė protingą moterį, kuri nekelia idiotiškų sąlygų, tai ir gyvename burkuodami. Su buvusiąja santykių seniai nebesiaiškiname, tai irgi jokių problemų nėra.
– Ar tokie principai įgyjami su patirtimi?
– Ir patirtis, ir amžius, be jokių abejonių, svarbu, bet mano atveju daug ką apsprendė atrastas tikėjimas. Negaliu pasakyti, ar aš radau Jėzų, ar jis mane, bet žinau, kad virš materijos, virš prekybos ir pramogų sostinių yra svarbesnių dalykų. Esu tuo tikras.
– Vadinasi, materija žmonėms neturi būti svarbi?
– Svarbi, bet ne svarbiausia. Jeigu žmogus dešimt valandų dirba, o dvi valandas skiria maldoms ar meditacijai, reiškia, kad jam „medžiaginis” gyvenimas penkis kartus svarbesnis už dvasinį.
– O Jūsų proporcijos kokios?
– Bent pripažįstu, kad tokia problema yra. Aišku, dvasiniams reikalams laiko ir praktikos skiriu nepakankamai. Bet tą laiką, kai rašau ar mąstau apie tai, ką rašysiu, laikyčiau dvasine praktika vien jau todėl, kad iš tos veiklos nesiekiu komercinės naudos. Kita vertus, būtų gera rašyti, ką širdis liepia, o paskui dar ir gauti tiek, kad nereikėtų sukti galvos, galėsi nupirkti vaikams naujus batus ar ne.
– Kodėl jūsų pirmasis eilėraščių rinkinys, išleistas šiemet, toks niūrus?
– Jis ne niūrus, o liūdnas, todėl ir vadinasi „Intymus minoras”. Kad parašytum gerą eilėraštį, reikia būti tokios būsenos, kad nieko kito daryti nesugebėtum. Kai kūriau šiuos eilėraščius, man tikrai nebuvo linksma, nes mano miražai subyrėjo lyg kortų namelis. O kuo gražesnis namas sugriūva, tuo liūdniau.
– Tvirtinate, kad sporto klubą atidarėte ne tiek dėl pinigų, kiek dėl klaipėdiečių. Ką dėl jų dar ketinate padaryti?
– Minčių yra. Netrukus visus tikiuosi labai pradžiuginti – ir ne tik klaipėdiečius. Visą gyvenimą mąsčiau, kodėl niekam nepavyksta rasti išsvajotojo gyvybės eliksyro ar stebuklingos piliulės. Tokios, nuo kurios išsilygintų raukšlės, nukristų pilvas ir širdyje niekada nesibaigtų pavasaris. Liko kokios penkios minutės iki produkto gimimo.