Šitaip kartais pavadinamas Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centras, savo istoriją skaičiuojantis nuo 1946 metais įkurtos pirmosios tapybos restauravimo dirbtuvės.
Vėliau dirbtuvė didėjo, plėtėsi, įtraukdama vis kitų žanrų meno kūrinių tyrinėjimą, restauravimą.
Padidėjęs centras 1979 metais gavo ilgamečio Lietuvos dailės muziejaus (LDM) direktoriaus Prano Gudyno vardą. Šiuo pavadinimu dabar jį žino Lietuvoje ir užsienyje, apie jį išgirsta atgaivintų, sutvarkytų meno kūrinių parodų lankytojai, mokslinių konferencijų dalyviai.
Kaip ir gydytojus teprisimename susirgę, o apie lakūnus pagalvojame įlipę į lėktuvą, taip ir apie tyliai, uždarai dirbančius unikalių dailės vertybių tyrėjus ir restauratorius šiek tiek daugiau sužinome subrendus kokiai nors neeilinei progai. Tokių dabar kasmet pasitaiko. Štai ir šiemet į Žemaičių Kalvarijos Mažąją Baziliką išlydint malonėmis pagarsėjusį, restauratorių ištirtą, sutvarkytą XVII amžiaus paveikslą „Švč. Mergelė Marija su kūdikiu”, skrebino šratinukais žurnalistai, pyškino nuotraukas fotografai, kamerų iš rankų nepaleido televizijos operatoriai.
Buvo garsiai tariamos ir restauratorių pavardės. O paskui – vėl tyla. Žinoma, juk ir neįeisi pas restauratorius be leidimo ir palydos, nes labai jau retos, istoriniu ir meno požiūriu didelės vertybės jų dirbtuvėse ir kabinetuose.
Birutė Liauškienė