Pasaulio jaunių dviračių treko čempionas Egidijus Juršys po pusantro mėnesio kelionių ir varžybų tik pirmadienį grįžo į Lietuvą.
Prieš grįžtant namo, Klaipėdos nacionaliniam dviračių centrui atstovaujantis aštuoniolikmetis dar spėjo pasidalinti savo įspūdžiais su dienraščio skaitytojais. Dviratininkas juokėsi, jog mama jau skambino ir klausė, ko nupirkti seniai matytam sūnui. Egidijus neturėjo jokių pageidavimų, tačiau mums prasitarė, jog nudžiugtų, jei namiškiai pasitiktų su jo mėgstamais cepelinais.
– po pergalės treke praėjusį sekmadienį dar dalyvavai Austrijoje vykusiame pasaulio jaunių dviračių plento čempionato vaikinų grupinėse lenktynėse. Kaip sekėsi?
– Nei gerai, nei blogai – buvau 31. Nenusivyliau, džiaugiuosi, ką turiu. Užtenka ir vieno aukso medalio.
– Daug pastangų teko įdėti, kad pasaulio jaunių dviračių treko čempionate iškovotum aukso medalį?
– Oi, patikėkite. Prieš tai dar buvau startavęs Europos jaunių treko čempionate. Buvau palūžęs psichologiškai. Nieko nebenorėjau – tik važiuoti namo. Tačiau savaitę pailsėjau, atsigavau ir viskas buvo gerai.
– Kokios mintys aplankė, kai finišavai pirmas?
– Negalėjau patikėti. Kelias dienas galvojau, ar tikrai aš laimėjau. Aišku, ir namiškiai džiaugėsi – rašė žinutes, skambino.
– Kodėl pasirinkai būtent dviračių sportą?
– Nuo penktos klasės pradėjau važinėtis. Pomėgis šiam sportui atsirado per draugus. Trejais metais už mane jaunesnis brolis taip pat užsikrėtė šia aistra. Domėjausi ir kitu sportu, tačiau pasilikau prie dviračių. Dabar namuose turiu du dviračius – krosinį ir plento. Mėgstu važinėtis dviračiais ne tik per treniruotes, bet ir laisvalaikiu.
– Esi uteniškis, tačiau atstovauji Klaipėdos nacionalinio dviračių centrui.
– Uostamiestyje kūrėsi naujas klubas, kuris rinko jaunius. Vėliau buvo suburtos komandos. Į vieną ir aš patekau.
– Dažnai būni Klaipėdoje?
– Taip, čia neretai tenka treniruotis. Važiuojame iš Klaipėdos link Palangos ar Gargždų. Jei ruošiuosi kokioms nors varžyboms, per savaitę galiu nuvažiuoti apie 100 – 110 kilometrų.
– Kai lieka laisvo, ką veiki uostamiestyje?
– Ne taip ir lieka to laiko. Pavaikštau po miestą. Šiaip mėgstu klausytis muzikos. Patinka žaisti krepšinį, futbolą. Labiau traukia aktyvus poilsis.
– Turbūt ne vienas klausia, ar treniruotės, varžybos neužgožia mokslų?
– Mokslai nukenčia ne truputį, o daug. Jei kur išvažiuoju, mama visada liepia įsimesti knygas, gaunu įvairiausių užduočių, kad grįžęs galėčiau atsiskaityti.
– Šiais metais lankysi dvyliktą klasę. Ar planuoji ką studijuoti?
– Mokykloje labiausiai patinka biologija. Tačiau norėčiau stoti į Lietuvos kūno kultūros akademiją.
– Pusantro mėnesio nebuvai namuose. Dabar grįžęs turbūt pasilepinsi atostogomis?
– Šią vasarą neturėjau ir turbūt nebeturėsiu atostogų. Šį savaitgalį bus varžybos Utenoje. Reikia vėl treniruotis.
Gina Kubiliūtė