Rugsėjo 16-23 dienomis Lietuvos fotomenininkų sąjunga 30-ąjį kartą Nidoje rengia tarptautinį fotografų seminarą.
Fotografijos tyrinėtojai Skirmantas Valiulis ir Stanislovas Žvirgždas – šis ne tik daug fotografuoja gamtą, bet už savo kūrybą yra pelnęs Nacionalinę premiją – parašė straipsnį „Fotografija Kuršių nerijoje ir trys dešimtys fotografijos seminarų Nidoje”. Rašinyje – daug įdomios informacijos. Pavyzdžiui, kad bene pirmosios žinios apie Kuršių nerijoje padarytas fotografijas aptinkamos 1899 metais Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, fotoklubo vicepirmininko Adalberto Bezzenbergerio Štutgarte išleistoje knygoje „Kuršių nerija ir jos gyventojai”. Arba kad 1965-aisiais Antanas Sutkus buvo liudininkas, kaip garsusis prancūzų rašytojas ir filosofas Jeanas Paule’as Sartre’as, stabtelėjęs ant Nidos kopos, pratarė: „Jaučiuosi taip, lyg stovėčiau rojaus prieangyje”. Ir nors A.Sutkus nepasako, kas jį, tuometinės Lietuvos fotografijos meno draugijos pirmininką, po kelerių metų paskatino pasiūlyti Nidoje rengti seminarus, jau tris dešimtmečius vieną rudens savaitę Nidą užplūsta visos Lietuvos ir užsienio fotografai bei jos tyrinėtojai.
Fotografijos istoriją Nidoje bei 30 surengtų seminarų atspindi ne tik jau minėtas S.Valiulio bei S.Žvirgždo tekstas; juos atskleidžia net penkiasdešimties autorių nuotraukos. Visa tai – fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininko Remigijaus Treigio sudarytame albume, kurį jis tiesiai iš Sauliaus Jokužio leidyklos-spaustuvės atveš į jubiliejinį renginį.
Pasauliniame kontekste
Visą savaitę vyksiančiame seminare, kaip įprasta, bus paskaitų, diskusijų, darbų pristatymų ir, žinoma, spragsės fotoaparatai. Ypač azartiškai fotografuojama pirmosiomis dienomis, kai iš visos Lietuvos ir užsienio suvažiavę fotografai zuja po Nidą, godžiai dairydamiesi vaizdų ir nuotaikų, pūškuoja per smėlį prie toliausių kopų ar net dviračiais dumia pamario takais.
Tačiau šis 30-asis renginys pasiūlys ir šiai neeilinei datai skirtų dalykų. Tai jau minėtas leidinys bei seminaro krikštatėviu, anot S.Žvirgždo, gerąja prasme vadinamo A.Sutkaus paskaita „Nacionalinis identitetas: trisdešimt Nidos seminarų”.
„A.Sutkus labai norėjo, kad jo pranešimas būtų apie identitetą, – LŽ pasakojo S.Žvirgždas. – Jis teisus. Juk iš esmės per visus seminarus buvo kalbama ta pačia tema: rodėme ir aptarinėjome savo, lietuvių, fotografiją, kalbėjome apie jos vietą ne tik Lietuvos, tuometinės Sovietų Sąjungos, bet ir pasauliniame kontekste. Ir anksčiau, ir pastaraisiais metais atvykstantys svečiai savo paskaitose lygina mūsų darbus su kitų šalių fotografija. Tada ir paaiškėja, ko esame verti, ką darome, kur einame.”
S.Žvirgždas priminė, kad itin daug dėmesio mūsų fotografijai skyrė garsiausi Rusijos menotyrininkai. Tai jie, įžvelgę mūsų kūrėjų darbų išskirtinumą, sukūrė terminą: lietuvių fotografijos mokykla. Juk būtent tada, 1969-aisiais, įsikūrus Lietuvos fotografijos meno draugijai, susibūrė geriausi mūsų fotografai, prasidėjo lietuvių fotografijos žygis į Rytus ir į Vakarus. „Taip, jau tuomet keliavome į Vakarus, nors tas kelias ir vingiavo per Maskvą, – patikslina pašnekovas. – Ypač daug bičiulių turėjome Čekijoje, Prancūzijoje, Nacionalinėje Paryžiaus bibliotekoje. Dar sovietmečiu mūsų menininkams kažkaip pavykdavo nukakti net iki Arli festivalio Prancūzijoje…”
Patirtis, atradimai, aistros
Bene pirmasis lietuvių fotografas, pramynęs kelią į Arli – nerimstantis Aleksandras Macijauskas, daugiametis Fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Vienas sąjungos įkūrėjų, visų seminarų Nidoje dalyvis A.Macijauskas šįkart pasisiūlė surengti diskusiją „Maištas ir prisitaikymas”. „Bus daug ginčų ir aistrų! – džiaugiasi S.Žvirgždas. – Juk net tarp mūsų buvo žmonių, kurie kuluaruose daug rėkė ir draskėsi, po to staiga prisitaikė, net kolaboravo su valdžia, spausdino prosovietines fotografijas…” Ir šiandien yra daug karštų, jaunų, žodžio kišenėje neieškančių, bet jau dėl kitų dalykų kovojančių autorių. Tarp jaunų ir ambicingų – Vytautas Michelkevičius, parengęs paskaitą „Fotografijos (re)intergracija į meną, arba kodėl mes vis dar kuriame postmodernybėje”, Virgilijus Kinčinaitis, savo paskaitą pavadinęs „Nekrokultas fotografijoje”.
Tarp šiųmečių užsienio svečių – Lenkijos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Mariuszas Widerinskis, pristatysiantis XX amžiaus Lenkijos fotografiją, ir jau trečią kartą į seminarą Nidoje atvyksiantis Vladimiras Birgusas iš Čekijos. Jis ne tik skaitys paskaitas per seminarą, bet jo išvakarėse „Prospekto” galerijoje Vilniuje atidarys parodą „Jaunoji čekų fotografija”.
Pasak S.Žvirgždo, kiekvieną seminaro dieną numatyta perskaityti po dvi paskaitas, bet atrodo, kad jų bus ne dvylika, o net penkiolika. Vis atsiranda norinčiųjų pasidalyti patirtimi ir atradimais.
Savitas žvilgsnis
Anot S.Žvirgždo, kasmet seminare apsilanko apie 160 fotografų. „Ypač džiugu, kad renginys labai domina jaunimą – Vilniaus dizaino kolegijos auklėtinius bei Vilniaus dailės akademijos studentus. Juolab kad pastarieji tuo metu Nidoje darbuojasi ir kūrybinėse dirbtuvėse.
Jaunimas ne tik dalyvauja seminaro paskaitose, bet ir pristato savo darbus, sulaukia profesionalų vertinimų. „Visokių fotografijų pamatome. Kartais jauniesiems net tenka patarti dar kiek padirbėti ir pasistengti… nerodyti savo kūrybos,” – kalbėjo S.Žvirgždas. – Labai svarbu, kad visi pateikti darbai būtų įdomūs, tam tikro lygio.”
Kaip išsiskirti, kai Nidoje, pavyzdžiui, visi tą patį smėlį, kopas mato ir fotografuoja?
„Taip, smėlį gal ir visi panašiai fotografuoja, bet tokių aukštumų, kaip Jono Kalvelio (1925-1987) „Kopos” ar Vaclovo Strauko „Žiemos kopos” nepasiekia. Tai viršūnė! Kaip ir su niekuo nepalyginama A.Sutkaus Nidoje fotografuota J.P.Sartre’o ir Simonos de Beauvoir viešnagė. Įsimintini, saviti Vitalijaus Butyrino montažai, Kazimiero Mizgirio nufotografuotas Nidos smėlis ir… vėjas.”
Skriejo „Raketa”
Kurį iš seminarų per visus 30 metų labiausiai įsidėmėjo S.Žvirgždas? „Pirmąjį. Matyt, todėl, kad jis buvo pirmas, o aš buvau naujokas, tik metus teišdirbęs sąjungoje, – prisiminė fotomenininkas. – Tada, 1973-iaisiais, į pirmąjį seminarą Nidoje susirinko apie 40 fotografų ir meno kritikų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų respublikų, net Gruzijos. Per pirmąjį, kaip ir po šešerių metų įvykusį antrąjį seminarą, tarp svečių iš tuometinio Leningrado ir Maskvos buvo garsių intelektualų menotyrininkų, kritikų, filosofų.” S.Žvirgždas pasakoja, jog rengiant pirmąsias išvykas į Nidą tekdavo tvarkyti daug biurokratinio popierizmo, kad gautum leidimus į tuo metu budriai saugomą pasienio zoną. Tačiau, anot pašnekovo, su pasienio užkarda niekada nebuvo nesusipratimų. Fotografai net susibičiuliavo su pasieniečiais po to, kai Sovietų Sąjungos pasienio kariuomenės 50-mečiui parengė fotografijų parodą…
Šiais metais, kaip ir 1973-iaisiais, į Nidą vėl atvyks ištikimi, nė vieno seminaro nepraleidę fotomenininkai: A.Sutkus, S.Žvirgždas, A.Macijauskas, kritikai S.Valiulis, Sigitas Povilas Krivickas. Ir tie, kam jau nelemta nuvykti, vis tiek pasirodys jubiliejiniame renginyje. Videofilmų peržiūrose bus rodomi dokumentiniai filmai apie Robertą Verbą, Adolfą Budvytį, kitus menininkus.
Beje, S.Žvirgždo atmintyje išlikę ne tik pirmieji seminarai, bet ir kelionės į Neringą. Kai vilniečiai, atvažiavę į Kauną autobusu, sugužėdavo į Nemunu skriejančią „Raketą”.