Gėlių puokštėmis nešini žmonės vakar rinkosi į bažnyčias paminėti paskutinės vasaros šventės – Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų, kitaip dar Žoline vadinamos.
Vakar tikintys klaipėdiečiai, nešdami lauko ar darželių gėlynų puokštes, rinkosi savo parapijų bažnyčiose. Pašventintas puokštes tikintieji nešėsi namo. Tačiau dar iki krikščionybės laikus siekiančios šventės tradicijos daug kur pasikeitė, neretai žmonės net nebežino, kodėl ir kaip reikia švęsti Žolinę. „Šventė nebūtų pasikeitusi, jei šalies istorijoje nebūtų tų penkiasdešimties metų, kai buvo nekalbama apie bažnytines šventes. Kai šventė perduodama nenatūraliai, žmonės jos ir nebejaučia”, – sakė uostamiesčio Etnokultūros centro darbuotoja Valerija Jankūnaitė.
Per Žolinę nuo senovės žmonės su žolių ir gėlių puokštėmis eidavo į savo parapijos bažnyčią. Paskutinę vasaros šventę žmonės stengėsi pabūti su giminėmis, bendruomene, nes artimiausias susiėjimas tik per Vėlines buvo. „Mums, miestiečiams, ši šventė visai kitokia atrodo. Neretai ir į bažnyčią einame nešini ne savo pačių išaugintomis, o pirktomis gėlėmis”, – pastebėjo V. Jankūnaitė.
Pasak Etnokultūros centro darbuotojos, jei yra laisva diena, tai reikia ką nors nuveikti tos dienos labui – su giminėmis susitikti, į bažnyčią nueiti. „Mano nuomone, ši šventė per anksti paskelbta nedarbo diena. Reikia laisvos dienos labai laukti, ją jausti. Ta tradicija po nepriklausomybės atgavimo turėjo giliau įleisti šaknis, kad žmonės mokėtų savo vaikams papasakoti, kas tai yra”, – sakė etnologė V. Jankūnaitė.
Aurelija Kripaitė