Šįvakar Klaipėdos muzikinio teatro festivalinėje premjeroje – P.Maskanjo vieno veiksmo operoje „Kaimo garbė” dainuos žinomas operos solistas Algirdas Janutas, kuris Lietuvos scenoje – retas svečias. Dažniausiai jis dainuoja Europoje.
Šį dainininką klaipėdiečiai operos ir simfoninės muzikos gerbėjai įsidėmėjo dar 1997-aisiais – I.Stravinskio operos-oratorijos „Edipas Karalius” pastatyme, vėliau – G.Kuprevičiaus operoje „Prūsai”. O ne taip seniai A.Januto tenoras skambėjo Dž. Verdžio „Traviatoje” ir „Rigolete”.
Su dainininku kalbėjomės po vienos iš paskutinių „Kaimo garbės” repeticijų, į kurias jis atvyko vėlgi iš užsienio.
– Vilniuje dainuojate rečiau nei Klaipėdoje… Kodėl?
– Tiesa, mažai. Nors kai kurie kolektyvai Vilniuje kviečia mane – G.Rinkevičius, dar iki krizės kviesdavo S.Sondeckis.
– Iš kur dabar atvažiavote?
– Ką tik iš Estijos. Ten dainavau ciklą koncertų. Ten vyko vargonų muzikos festivalis. Turėjau garbės dalyvauti įdomiame projekte. Buvo atliekama Gričininovo „Liturgia Domestica” – kūrinys, skirtas visuotinės bažnyčios mišioms, bet kurios konfesijos atstovams. Jis buvo atliktas senąja slavų kalba, skambant vargonams. Beje, vargonų partiją atliko Eduardas Oganesianas, kuris prieš berods penkiolika metų išvažiavo negrįžtamai iš Lietuvos ir sugebėjo padaryti rimtą karjerą Paryžiuje.
– Prieš tai kur šiemet dar buvote?
– Jau teko lankytis daug kur. Šis sezonas man gana įtemptas. Suomijoje naujo teatro atidarymui pastatyta Dž.Verdžio opera „Kaukių balius” – joje dainavau Gustavo partiją. Buvo įdomu dviejuose amplua – kaip režisieriaus asistentui ir kaip atlikėjui – dalyvauti Dž. Pučinio „Toskos” pastatyme Taline. Kaip visuomet labai daug koncertų – dainuoju oratorijose, atliekant mišias. Visur. Labai dažnai. Galiu apibendrinti, kad Peterburge ir Maskvoje per metus būnu gal po 5-6 sykius. Kitąmet ir 2007-aisiais ten irgi turėčiau dainuoti. Koncertai suplanuoti iš anksto. Dainuosiu su Fedosejevo, Gurinšteino, Temirkanovo, Dmitrijevo vadovaujamais orkestrais. Kažkodėl pamilo mane Rusijos orkestrai, labai dažnai kviečia. Po kelių dienų važiuosiu į Maskvą, kur su V.Fedosejevo orkestru įrašinėsim G.Malerio Aštuntąją simfoniją, o paskui kartu vyksime į turą Šveicarijoje, Portugalijoje.
– Kiek metų Jūs taip gyvenate – nuolat kelyje?..
– Daugiau nei 15 metų, nuo 1989-ųjų.
– Svetur veda operos dainininko profesija?
– Taip susiklostė… Iš pradžių, baigęs mokslus, porą metų bandžiau dirbti Vilniaus operoje. Tiesą sakant, ten dirbau ilgokai, nes dainavau nuo antro kurso. Neseniai buvau grįžęs porai sezonų, bet išėjau. Nes Gintautą Kėvišą paskyrė vadovu. Savo valia tuoj pat parašiau pareiškimą, kad mane atleistų.
– Kodėl?
– Kartu dirbti, bendradarbiauti neturiu jokių galimybių. Mano moralės supratimas neleidžia. Tai skandalinga tema. Bet jeigu mūsų pareigūnai, prokuratūra nenori to matyti, tuomet apie ką čia kalbėti?! Aš susitaikiau su mintimi, kad kol kas blogis laimi Lietuvoje. Paskutiniai įvykiai tai tik gilina. Skaičiau spaudoje, kad Kėvišo sūnus Martynas paskirtas LTV2 direktoriumi. Žmogus ką tik baigęs mokslus ir ateina jau vadovauti. LTV2 – kultūrinis kanalas. Vadinasi, visa kultūrinė informacija, galimybė pakliūti į žiniasklaidos akiratį priklauso nuo vieno žmogaus. Tai įžvelgiau anksčiau ir matau, kalbu apie tai, kas vyksta, dabar. Bet ką daryti, jei visiems gerai?
– Gal Jūs pernelyg kritiškas?
– Aš ne kritiškas. Esu labai pozityvus žmogus. Tiesiog vienąkart gyvenime apsisprendžiau bent jau sau nemeluoti.
– Tuomet ar nevertėtų Jums eiti į politiką ir bandyti daryti tvarką?
– Tvarką daryti – skamba kaip žymioji Lukašenkos frazė. Tarp kitko, kai neseniai buvau gastrolėse, teko bendrauti su dainininkais iš Peterburgo Marijos teatro. Kai aš, prisiskaitęs laikraščių, kritiškai atsiliepiau apie Lukašenką, man nedviprasmiškai pasakė: „Palauk, palauk. Ten nėra viskas taip blogai, kaip laikraščiuose rašo. Miestai labai švarūs, sutvarkyti, gamyklos neuždarytos, netgi plečiasi, žemės ūkis vystosi…” Nežinau… Nenorėčiau apie politiką, ypač užsienio, kalbėti…
– Eiti į politiką irgi nenorėtumėte?
– Bandyčiau, bet kol kas nenoriu. Tiesa, priklausau vienai partijai… Lietuvos socialdemokratų sąjungai. Mano galva, tai tikrieji socialdemokratai, nepanorę būti LDDP-istais. Aš esu savo partijos rėmėjas, bet eiti į aktyvią politiką dar kelerius metus tikrai nesiruošiu. Kol dar turiu darbo…
– …Kol galite daryti profesinę karjerą?
– To nevadinu karjera. Tai užsiėmimas. Karjera – labai rūstus žodis. Karjera dažniausiai „suvalgo” žmones. Nes jie nustoja priklausyti sau. Aš turiu pakankamai didelį komfortą būti savimi ir neaukoti nei savo idėjų, nei įsitikinimų, nei vidinio balso vardan karjeros. Pastaruoju metu dažnai jau nedarau to, ką norėčiau daryti.
– Betgi kodėl save ribojate?
– Dantis sukandęs išmokau atsisakyti kai kurių pasiūlymų. Kaip sakoma, visų pinigų neužsidirbsi, svarbiausia yra sveikata…
– Kiek Jums metų, jei ėmėte galvoti apie sveikatą?
– Nemažai – 44-eri. Apskritai sveikata nesiskundžiu. Bet vokalinė sveikata yra kas kita. Tu gali prisiimti labai daug darbo, bet ar sugebėsi jį visą „iškuopti”. Reikia išmokti dozuoti, nes yra šimtai pavyzdžių, kai žmonės nesugebėjo sustoti. Ėmėsi bet kokių darbų bet kokia kaina. Ir neatlaikė.
– Prarado balsą?
– Balso stygos – jau pasekmė. Pirmiausia sustreikuoja nervų sistema, širdies apytaka. Dainininko balsas, profesinė forma priklauso nuo to, ką jis dainuoja, kiek dainuoja ir už kiek dainuoja. Jeigu žmogus dainuoja už du šimtus litų, patikėkite, jis labai trumpai dainuos.
Turiu prisipažinti, kad dažnai supykstu ant savęs, kad nieko kito nemoku. Visada reikia turėti atsarginį išėjimą. Kita vertus, aš manau, kad Dievas vienas duris uždaro, bet kitas atidaro. Didžiausia nuodėmė – negebėjimas džiaugtis. Viskuo. Saule, lietumi, jaunyste, senatve, vaikais, anūkais. Išvaryti iš savęs šitą negebėjimą džiaugtis – man yra pagrindinis gyvenimo tikslas.
– Ir kaip sekasi jo siekti?
– Kartais sekasi. Bet aš suprantu, kad dažniausiai su šia problema reikia kovoti, su savimi. O išorinio pasaulio tu nepakeisi. Man apmaudu, kai žmonės, bandydami prisitaikyti prie aplinkybių, visai pamiršta save. Man tai yra pats skaudžiausias atradimas, – kad žmonės patys nenori būti laisvi, išdidūs, orūs.
– Kas Jums padeda nepamiršti savęs?
– Geri draugai, geros knygos, šeima.
– Papasakokite apie savo šeimą – kaip ji susitaiko su tokiu Jūsų gyvenimo būdu?
– Žmona gyvena kaip aš. Ji – irgi dainininkė. Gintarė Skėrytė. Dažnai koncertuoja, važinėja. Matomės labai retai, nors turime būstą Vilniuje. Pirmąkart šiemet išpuolė dvi savaitės atostogų Lietuvoje. Man tai labai daug. Tą laiką praleidau prie Rubikių ežero – savo sodyboje Anykščių rajone, ir buvau labai laimingas. Kiekvieną rytą pabusti ir matyti rūką virš ežero – nuostabu… Labai gailiuosi, kad nedažnai galiu sau leisti tokią prabangą.
– Turite berods dvi dukras?
– Taip, Kotryną ir Moniką.
– Kaip jos reaguoja, kad Jūsų dažniausiai nėra namie?
– Kaip sakoma, tėvų nepasirinksi. Savarankiškos merginos. Vienai – šešiolika, kitai – septyniolika. Kol buvo mažesnės, turėjo auklę. O dabar tvarkosi pačios. Abi labai užsiėmusios – muzikuoja, džiazuoja, lanko aerobikos užsiėmimus. Mes jomis labai pasitikime. Šiąvasar, kai mudu su žmona koncertavome skirtinguose pasaulio kampuose, dukros vienos sodyboje gyveno. Nebijojo. Ten kaimynai labai geri. Mes sutariame su žmonėmis. Tai – irgi laimė.
– Ar tenka dainuoti scenoje kartu su žmona?
– Labai labai retai. Per dešimt ar penkiolika metų gal tik porą sykių scenoje susitikome.
– Kai abu – menininkai, muzikai, gal ir gerai taip gyventi, nuolat keliauti?
– Negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti. Ta prasme, kad santykiai „nenutrinti”, „neišblukę”, – gal ir gerai… Bet nematau, kaip dukros auga, kaip viskas keičiasi. Nedažnai, deja, tai galiu pamatyti. Gal tokia yra mano nelaimė…
– Dainavote jau tiek daug operų, kad ir P.Maskanjo „Kaimo garbė” Jums turbūt nebe naujiena?
– Esu dainavęs fragmentus italų kalba per turą Vokietijoje su Tiuringijos filharmonijos orkestru. O lietuviškai ir visą operą dainuosiu pirmąsyk.
– Kuo Jums patrauklus šis kūrinys?
– Kartą teko stebėti, kaip du išgėrę vyriškiai aiškinosi santykius. Tas jų ginčas man davė raktą – supratau, kas vyksta šioje operoje. Nes kartais, scenoje pakylėtas virš realaus gyvenimo, prarandi ryšį su tikrom aistrom, su realybe. Čia labai paprastas, gyvenimiškas kūrinys. Pagal siužetą – niekai. Bet dėl tų niekų vyksta visokios dramos, tragedijos, žmonės žudosi.
– Šios operos muzika tai jau tikrai ne niekai?
– Nelengva ji atlikėjams, o klausytojo ausiai turėtų įtikti. Man, kaip operos solistui, tai trumpa, bet labai rėksminga opera. Labai sunku nugalėti savyje norą parėkauti. Toks ant ribos – kultūringo ir nekultūringo dainavimo – kūrinys.
– Kodėl operos teatrai nori jį turėti savo repertuare?
– Jis efektingas. Ir muzika labai paprasta, aistringa, „kruvina”. Žmonėms tokia patinka. Čia verda atviros, tikros aistros, muzika irgi tikra, atvira, be jokių ypatingų ieškojimų vardan ieškojimų.
– Nebe pirmi metai dainuojate „Muzikiniame rugpjūtyje pajūryje”. Kas čia Jus traukia?
– Šis festivalis man labai patinka. Jis, ko gero, vienintelė meno sala Lietuvoje, kurioje sutelktos lietuviškos pajėgos. Daugelis festivalių deklaravo lietuvių muziką, lietuvių atlikėjus, o paskui išsižadėjo šio principo. Arba ne tos proporcijos, dažniausiai skriaudžiami Lietuvos menininkai. O klaipėdiečių festivalis žymus tuo, kad jame dalyvauja daugiausia lietuviai.
– Kaip jaučiatės, priskirtas prie Lietuvos vokalinio meno įžymybių, kurias pagerbti festivalis pasišovė šiemet? Kiek Jūs įžymus?
– Įžymus žmogus gali turėti ir teigiamų, ir neigiamų savybių. Aš pasilieku sau galimybę būti kažkur per vidurį. Įžymi vidutinybė.
– Be abejo, kuklumas žmogų puošia, betgi tai netiesa.
– Tiesa, kad be darbo nesėdžiu. Ir jo neprašau. Tuo galiu pasigirti. Kol kas pakankamai gera gyvenimo situacija, – kai darbas pats ateina.
– Ar savo ateitį kaip nors siejate su Klaipėda?
– Tik tiek, kiek galiu būti reikalingas šiam festivaliui. Jei kvies, labai pasistengsiu atvažiuoti. Bandžiau prisitaikyti prie lietuviško muzikinio ritmo, atvažiuoti dažniau, bet labai sunku suderinti su gastrolėmis. Tuomet jautiesi kaltas, kad negali padėti teatrui, kad jis išlaikytų tą pastatymą savo repertuare. Taip nutiko su „Rigoletu”. Didelė atsakomybė prisiimti tokius įsipareigojimus. Kitas dalykas šiuo atveju, kai opera „Kaimo garbė” bus parodyta tik du kartus.
Gal, jei Lietuvos teatrai galėtų atlikėjus prisivilioti didesniais honorarais, tuomet ir jie galėtų prisiimti didesnius įsipareigojimus. Kadangi pinigų trūksta, tai viskas pakimba ant garbės žodžio. Nepagalvokite, kad skundžiuosi klaipėdiečiais. Muzikinio teatro vadovas S.Domarkas, sakyčiau, labai objektyviai, pagal galimybes, netgi dosniai remia Lietuvos atlikėjus. Nes kultūros biudžeto pinigai mūsų šalyje dažniausiai naudojami statyboms, dar kažkam…
– Tai kokia nauda Jums dainuoti Klaipėdoje?
– Nepasakyčiau, kad nėra naudos. Nes tai, ką čia padainuoju, po to drąsiau dainuoju kitose scenose.
– Tai lyg kliūčių ruožas – nuo mažos prie didelės scenos?
– Man scenų nebūna didelių ar mažų. Man visiškai vis tiek, kur dainuoti mano mėgiamiausią muziką. Bachas vis tiek bus Bachas. Tiesiog tai vidinis įsipareigojimas prieš tą muziką. Juolab kad tai man patinka daryti. Jokio skirtumo – kur.
– Jei galėtumėte pasirinkti, kokiame mieste norėtumėte gyventi?
– Man patinka miestai be bokštų, be dangoraižių. O metropolijos visos panašios. Mano nuomone, nedidelis skirtumas tarp Londono ir Maskvos. Nes tie miestai gyvena pagal tuos pačius dėsnius. Nežinau, ar man patiktų ten gyventi (nemaišykime emigracijos su turizmu), bet man labai patinka du miestai – Jeruzalė ir Peterburgas.
Apskritai, jei galėčiau, niekada negyvenčiau mieste. Kai įsigijau sodybą prie ežero, man ji atrodo ideali vieta.
– Ačiū už pokalbį. Sėkmės premjeroje!
Rita Bočiulytė