Reformas daro politinė valdžia, ir tik ji. Taigi arba kažkuri politinė valdžia, nepaisydama viso šio veiksmo politinio nepatrauklumo ir rizikos, tai padarys, arba mūsų sveikatos apsauga ir liks sovietinė.
Pareiškimai, kuriuos neseniai paskelbė valdančioji Socialdemokratų partija bei opozicinė liberalcentristų partija ir viešai nuskambėjusios konservatorių atstovų kalbos verčia daryti išvadą, kad nei šiandien, nei po metų kitų apie reformą negali būti ir kalbos.
Norint daryti tokios jautrios srities, kaip sveikatos apsauga, esant tokioms įsisenėjusioms bėdoms kaip šiandien Lietuvoje, reformą, būtina, kad (1) sprendimus priimantieji suvoktų, kokios yra esamų problemų priežastys ir galimi pokyčių variantai, (2) visuomenėje susidarytų kritinė masė žmonių, pasirengusių vertinti situaciją bent kiek objektyviai. Šiandien nė viena iš šių sąlygų nėra patenkinta.
Minėtieji politikų pasisakymai demonstruoja, kad ir pozicija, ir opozicija tebenaudoja sveikatos apsaugą rinkėjams medžioti bei politiniams konkurentams kompromituoti. Pastebėtina, kad socialdemokratų nestabdo netgi tai, kad tie oponentai šį kartą yra jų pačių koalicijos partneriai.
Kadangi pareiškimų turinys su realiomis sveikatos sistemos problemomis turi mažai ką bendro, nenuostabu, kad visų trijų partijų priekaištai labai panašūs.
Pirma, akcentuojamas neva amoralus ar kitaip nevykęs viceministro pasisakymas, kad vaistų pasirinkimas priklausys nuo žmogaus kišenės. Antra, teigiama, kad visi piliečiai turi konstitucinę teisę gauti kokybišką gydymą. Trečia, kad dabar siūloma tvarka yra ydinga.
Dėl moralės. Tai, kad turtingesni žmonės gali nusipirkti brangesnį maistą (ką vaizdžiai paminėjo viceministras), įsigyti brangesnį būstą, finansuoti atostogas ar kitus daiktus, yra tiesiog materialaus pasaulio faktas. Vaistai taip pat yra daiktas, kuris turi kainą, todėl lygiai taip pat – brangesnius vaistus įsigyti gali turtingesni. Vaistų palyginimas su maistu yra visiškai korektiškas.
Gero maisto, gero oro, patogaus būsto bei poilsio įtaka žmogaus sveikatai yra daug didesnė nei vaistų. Vaistų kompensacijos žmogaus sveikatos problemų nesprendžia – jos tik padeda tvarkytis su šių problemų pasekmėmis – ligomis.
Nuo kada Lietuvoje sakyti tiesą tapo ciniška? Iki šiol maniau, kad meluoti yra nepadoru, o paaiškėja, kad nepadoru yra sakyti tiesą, kai ji nėra žmonėms maloni.
Sveikatos srityje su tokiomis nuostatomis toli nenueisi – nebegalima bus pripažinti, kad kiekvienas mūsų, netgi didžiausias turčius, yra mirtingas. Jeigu politikai vadovausis tokiu padorumo supratimu, tai ne tik sveikatos apsaugos negalės reformuoti – eilinio metų biudžeto nepajėgs sudaryti.
Dėl teisės į kokybišką gydymą. Kokybiškas gydimas yra sąvoka, kuri, atsižvelgiant į kontekstą, gali turėti pačias įvairiausias prasmes. Žmogui kokybiškas gydymas yra tada, kai jis pasveiksta.
Tačiau teisės aktais to reglamentuoti negalima – todėl mus gydo gydytojai, o ne įstatymų leidėjai. Kai bandoma apibrėžti kokybišką gydymą teisės aktais, atsiranda kokybės ir kitokie standartai. Kokybišku laikomas vaistas, kuris atitinka formalius standartus. Kadangi kitokių vaistų kompensuojamų vaistų sąraše nėra, tai lyg ir nekorektiška teigti, kad pigiausi sąrašo vaistai yra nekokybiški.
Atskiro žmogaus atžvilgiu gali būti visaip – gali padėti oficialiai nepripažintas vaistas, o pripažintas ir brangus – nepadėti. Tačiau įstatymas remiasi ne atskiru žmogumi, o statistiniu (vidutiniu), todėl ministerija įtraukia arba neįtraukia konkretaus vaisto į sąrašus, nustato jam vieną ar kitą kompensavimo lygį, sugrupuoja taip arba kitaip ir panašiai.
Pavyzdžiui, daugybė žmonių įsitikinę, kad geriausi vaistai yra rusiški, kuriais prekiauti Lietuvai įstojus į ES nebeleidžiama, nes jie neatitinka ES vaistų gamybos standartų. Tokių vaistų negavę jie yra nepatenkinti. Kiti žmonės nori gydytis būtinai naujausiais vaistais. Tačiau kompensuojant vaistus „iš bendro katilo” finansiniai ir administraciniai apribojimai yra neišvengiami. Taip pacientai gauna valstybines kokybės garantijas ir viešas kompensacijas, bet atiduoda valstybės tarnautojams teisę pasirinkti konkretų vaistą.
Dėl tvarkos ydingumo. Ar siūloma kompensavimo tvarka ydinga, pasakyti kol kas negalima. Ir negalima pasakyti dėl kitokių, teisės aktų rengimo specifikos ydų. Kol nepaskelbta, kaip bus grupuojami vaistai, negalima įvertinti, ar ministerijos deklaruojamas tikslas tikrai bus įgyvendintas. Pats tikslas – aprūpinti kompensuojamais vaistais kuo didesnį pacientų kiekį (elementari matematika sako, kad fiksuotą sumą galima padalinti po nedaug daugeliui, arba po daug nedidelei grupei, ir neįmanoma po daug visiems) yra tikrai racionalus ir kairiesiems pritinkamas.
Jei ministerija, žinodama politikų polinkį spekuliuoti sveikatos temomis, būtų iš pat pradžių šią tvarką rengusi viešai ir skaidriai, būtų išvengusi ir įtarinėjimų, ir tokio negatyvaus visuomenės nuteikimo.
Apibendrinant belieka konstatuoti, kad sveikatos reforma net nekvepia: politikai dar nesiėmė gilintis į sveikatos sistemos problemas ir tebežaidžia savo politinius žaidimus, o Sveikatos apsaugos ministerija tebemano, kad ji viena žino ir yra pajėgi priimti ne tik gydymui pasekmes turinčius, bet ir ekonomiškai, teisiškai ir žmogiškai visuomenei svarbius sprendimus.
Svarstant apie artimiausią perspektyvą, tenka grįžti prie minėtųjų politinių partijų pareiškimų bei politikų pasisakymų.
Socialdemokratai savo pareiškime teigia, kad neregistruojami geri ir pigūs vaistai. Tai kodėl jie nepasidomi, kodėl? Kas kitas tai turėtų daryti, jei ne tie, kurie dabar valdžioje. O vadinamieji dešinieji, kodėl nedaro jokių žingsnių privačios medicinos ir privataus draudimo labui? Ar vis dar mano, kad privati medicina yra tik turtingiesiems ir bijo būti apkaltinta dešinumu?
Beje, rudenį Seime bus svarstomas sveikatos įstaigų įstatymo projektas, kuriame apstu privačios medicinos diskriminavimo ir netgi žlugdymo nuostatų. Tad abejonių nekyla, kad deklaruoto partijų susirūpinimo esminiais sveikatos sistemos reikalais tikrai prireiks. Tik būtų gerai, kad bent kiek tas susirūpinimas taptų konstruktyvus.
Tikslas aprūpinti kompensuojamais vaistais kuo didesnį pacientų kiekį (elementari matematika sako, kad fiksuotą sumą galima padalinti po nedaug daugeliui, arba po daug nedidelei grupei, ir neįmanoma po daug visiems) yra tikrai racionalus
Guoda Steponavičienė
„Vakarų ekspresas”