„Nei sparčiai didėjančios lėšos sveikatos apsaugai, nei brangios technologijos iš esmės nepadeda gerinti paslaugų prieinamumo mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms”, – teigia Pilietinės visuomenės instituto bei projekto „Lietuva be atskirties ir skurdo” (LabAS)* ekspertas, Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas dr. Dainius Pūras.
Apie „tikrus” ir „netikrus” gydytojus
– Kodėl teigiate, kad sveikatos paslaugų prieinamumui gerinti trukdo ne tiek lėšų stygius, kiek klaidingas pačios visuomenės požiūris.
– Bėda ta, kad visuomenė tebesivadovauja keletu giliai įsišaknijusių mitų. Mes, paslaugų gavėjai, patys kompromituojame naujai kuriamą sistemą. Taip yra todėl, kad žmonės netiki galimybe gauti geras šeimos gydytojo paslaugas, jiems neįtinka poliklinikos lygis, tad ieško kelių, kaip patekti pas aukščiausio lygio konsultantus bei įstaigas, kur atliekama brangi diagnostika.
Iš tiesų esame per daug susižavėję brangiomis technologijomis, o pūsdami jų legendą kartu keliame oficialią ir neoficialią kainą. Bet juk medicina 90-čia proc. nesusijusi su kokiais nors stebuklingais metodais. Atrodo, kai kam apsimokėjo sukurti įsitikinimą, kad stebuklus daro tik kai kurie ir tik kai kuriose ligoninėse dirbantys gydytojai. Tai pavadinčiau labai ciniška rinkodara. Dabar žmogus mano, kad šalia jo dirbantys medikai menkai ką tesugeba. Jis svarsto: arba aš pateksiu į tą ypatingą skyrių, gal net karvę parduosiu – arba mirsiu.
Tai labai klaidingas požiūris. Vakaruose elitas gydosi būtent pas šeimos gydytojus. Ten vertinami tokie medikai, kurie pataria, kaip gyventi, kad nereikėtų saujomis ryti tablečių, kaip išvengti agresyvių gydymo metodų. Juk yra duomenų, kad kas 4-5 ligos atvejis yra susijęs su gydymo pasekmėmis. Pas mus atvirkščiai – žmonės nori gauti kuo daugiau gydymo paslaugų. Jei vaistai kompensuojami 100 proc., kodėl neprisikrovus jų visos spintelės? Lietuviams šeimos daktaro dažnai reikia tik tam, kad nusiųstų pas kitą – „tikrą” daktarą. O „tikri” esą yra tik specializuoti gydytojai.
Delsia pasakyti tiesą
– Sakoma, kad turime tokią sveikatos priežiūrą, kokios mes, kaip visuomenė, nusipelnėme.
– Lietuvoje bene vienintelė sveikatos apsaugos sistema liko socialistinės sistemos pinklėse, kai manoma, kad visi viską gaus po lygiai. Be to, aukščiausios kokybės, tuojau pat ir nemokamai. Politikai vis nedrįsta pasakyti, kad tai yra utopija, įmanoma tik knygose. Taip jie tampa savo delsimo įvardyti situaciją aukomis, nes žmonės toliau reikalauja duoti. Vos kas – iškart patekti pas specialistą.
Žmonių lūkesčiai sveikatos srityje visada yra didesni nei įmanoma patenkinti. Kita vertus, nemokamų pietų nebūna. Paslaugas kas nors turi apmokėti, o pinigų kiekis ribotas. Svarbiausia: išspręsti klausimą, kas ir kaip turi tai padaryti, kad sukurta sistema neskatintų didelės nelygybės, kad būtų kuo mažiau socialinės atskirties.
Tikintis nemokamų paslaugų visiems, sukuriama deficito aplinka, kurią puikiai iliustruoja Džordžo Orvelo aprašyta situacija apie „lygius ir lygesnius”. Tad sėkmingai klesti pokomunistiniame pasaulyje įprastas būdas tvarkyti gydymo reikalus per pažįstamus. Paslaugomis pirmiausia pasinaudoja elitas ir nomenklatūra, puikiai jaučiantys, kad skaidriai nieko negausi. Jei pasidairytumėte tretinio lygio įstaigoje, kur turėtų gydytis sunkiausi ligoniai, greičiausiai daugiau rastumėte ne jų, o elito atstovų. Ir žiniasklaidoje aprašomi atvejai, kai gydymo įstaigos sako – „tik ne pas mus”. Nors kaip tik tie, niekieno nepageidaujami, neapsimokantys, bet išties rimti pacientai turėtų sunaudoti daugiausiai sveikatos paslaugų.
Bet kol kas ligoniui dažnai padedama ne todėl, kad jam reikia, o todėl, kad jis yra kieno nors pažįstamas. Taip išnaudojamos visiems skirtos lėšos, o tam tikra žmonių grupė lieka už borto. Dažniausiai tie, kurie neturi pažįstamų ar negali susimokėti. Jie bando eiti įprastu keliu. Nors pagal įstatymus lyg viskas ir priklauso, bet praktiškai įsitikinama, kad realiai gauti to nepavyksta. Kokiai bobutei pradedama aiškinti, kad gal ir reikėtų jį guldyti į universitetinę ligoninę, bet nėra vietų. Nėra, nes jos užimtos kitų, patekusiųjų aplinkiniu keliu. O sveika sistema turėtų veikti taip, kad prireikus rimtos pagalbos, ta lova būtų laisva ir niekas netvirtintų, kad jos nėra. Turime atsisakyti papročio apeidinėti tvarką. Už tai esame atsakingi visi – ir ieškantys paslaugų, ir jas teikiantys.
Bendroje eilėje nelauks
– Kaip siūlote keisti padėtį?
– Tai, kad norima padėti ne tiems, o kitiems, yra žmogiška. Vakaruose skaidrumo link eita per skandalus, žiniasklaidos spaudimą. Kažkada buvo sukurta tokia nauja medicinos technologija kaip hemodializė. Ir staiga, pirmajame laikraščio puslapyje – nuotrauka: labai daug juodaodžių turinčiame mieste prie hemodializės aparatų – vieni baltieji. Kyla didelis triukšmas, bet po to seka permainos.
Mūsų žmonių paklausus, ar visi Lietuvoje turi teisę gauti kokybišką medicinos pagalbą, dauguma atsakytų „taip”. Bet pasiteiravus elito, ar lauktų kelio sąnario operacijos įrašyti į vieną eilę su vargšais, greičiausiai išgirstumėme: „Ne, baikite, kodėl turėčiau.” Nesakau, kad skurdžius turėtų aplenkti eilėje laukiantį elito atstovą, tačiau pastarasis tikrai neturėtų bandyti aplenkti skurdžiaus. Vakaruose taip ir yra, nes priešingu atveju elito atstovui blogai baigtųsi.
Prieš keletą metų Švedijos premjerui, socialistui Joranui Peršonui reikėjo klubo sąnario operacijos. Jis laukė sąnario bendroje eilėje maždaug metus. Ar galima įsivaizduoti, kad kas nors iš mūsų viršūnių tiek lauktų? Subėgs šimtas gydytojų ir pasiūlys, ko reikia ir ko ne, – kaip atsisakysi.
Neseniai lankiausi Gruzijoje. Jų spaudoje buvo demaskuotas vienas svarbus veikėjas, gydęsis už ligonių kasų pinigus užsienyje. Lietuvoje tokį straipsnį įsivaizduoti sunku – vyrauja požiūris, kad svarbiems žmonėms reikia padėti.
Anksčiau baksnojome gruzinus kaip labiausiai korumpuotus. Tačiau atrodo, kad kai kur jie mus lenkia. Šios šalies sveikatos sistema sužlugo, nėra interesų grupių, stipriai įtakių politikams, todėl daryti ryžtingas reformas lengviau.
Lėšas paima įtakingiausieji
– Neretai manoma, kad problemos savaime išsispręs paskyrus kokį nors papildomą milijardą sveikatos biudžetui.
– Nežinau kitos tokios valstybės, kur sveikatos sistemos biudžetas būtų taip išaugęs kaip pastaruoju metu pas mus. Atrodo, reikėtų tik džiaugtis. Tačiau būtina susitarti, kad tuos pinigus naudosime racionaliai. Nes papildomą milijardą greit išsidalija turintys didelę įtaką ir ryšius, atstovaujantys elito medicinai, ir ypač – stacionariai. Tie, kurie ir taip daugiausiai turi. O sistema lieka iš esmės nepertvarkyta.
Iki šiol reforma vyko taikantis prie situacijos: didieji centrai toliau plėtė savo imperijas, mažesni – savo, o infrastruktūra iš esmės liko ta pati.
Didžiosios mūsų ligoninės yra per didelės, – apskaičiuota, kad esant daugiau kaip 1000 lovų jos tampa sunkiai valdomos. Mažesnės – per tankiai išsidėsčiusios. Užtektų keliasdešimties vidutinio dydžio ligoninių, tolygiai išmėtytų po visą Lietuvą. Tuomet regioniniai skirtumai nebūtų tokie aštrūs. Dabar susidaro įspūdis, kad verta gydytis tik Vilniuje ar Kaune.
Neatstovaujama visai visuomenei
– Kaip vertinate pačių piliečių vaidmenį siekiant, kad paslaugos jiems būtų prieinamesnės?
– Sprendžiant sveikatos klausimus žmonės turėtų dalyvauti kur kas aktyviau. Dabar jie dalyvauja, bet, deja, skatindami neefektyvų modelį. Yra tam tikros piliečių grupės, kurios prašo brangiausių vaistų ir technologijų. Už jų paprastai stovi šias platinančios firmos. Deja, kol kas nėra nesergančiai visuomenei atstovaujančių piliečių susivienijimų, kurie reikalautų skaidrių, racionalių sistemos veiklos principų.