Pirmadienio vakarą per BBC televizijos kanalą Londono musulmonų radikalas Anjemu Choudray, gimęs ir augęs Didžiojoje Britanijoje, dėstė savo požiūrį į sprogimus Londono metro.
Kietas žurnalistas Stephenas Sackuras iš „Hard talk” („Sunki kalba”) mėgino sugraudinti pašnekovą klausinėdamas apie jo „asmeninius” (suprask, nemusulmoniškus) jausmus sužinojus, kad metro žuvo dešimtys jo bendrapiliečių. O tasai barzdonas su suknele, pagailėjęs kelių per sprogimus žuvusių savo brolių musulmonų, dėl visų kitų gailesčio nepareiškė ir dėstė maždaug taip: „Kodėl jūs manote nesantys atsakingi už Britanijos užsienio politiką?”, arba „Kodėl jums britų kraujas – kaip kraujas, o irakiečių ar afganistaniečių – vanduo?”.
Po tokios įžangos A. Choudray pranešė esmę: jį užaugino ne Didžioji Britanija, bet jo tėvai, o žmogum padarė kažkoks mula, todėl kaip musulmonas jis jau seniai nekenčiąs ne tik Tonio Blero, bet ir visų kitų vakariečių, kurie netiki Alachu.
Štai toks labai, sakyčiau, atpažįstamas požiūris į „kitokius” nei pats Anjemu Choudray žmones pirmadienio vėlų vakarą buvo išdėstytas per nacionalinį britų televizijos kanalą. Kodėl sakau, kad požiūris atpažįstamas? Ogi todėl, kad panašiai dėsto ir mūsų pasaulio lyderis Džordžas Bušas jaunesnysis, kai aiškina apie tai, kaip pasiaukojamai Amerikos jūrų pėstininkai Irake diegia šventas demokratijos vertybes.
Vienas skirtumas, kad Dž. Bušui tos vertybės tėra priedanga godumui, t.y. melo forma, o Anjemu jo Korano versija iš tiesų surikiuoja vertybes, ir savas gyvenimas, juolab kitatikio gyvybė, ten yra prioritetų sąrašo pabaigoje. Strateginiu požiūriu tai rodo, kad Anjemu yra didesnis „beprotis” už baltaveidį Amerikos Džordžą, ir todėl turi daugiau šansų laimėti prieš netikėlius.
Jam Alachas liepė pataisyti šį sugedusį pasaulį, ir ši užduotis yra svarbesnė už savo, net savo vaikų gyvybes. Ir priešingai – godumas, kuris yra Džordžo paskata, žmogų išpaikina. Godus žmogus labiausiai vertina save ir savo poreikius, todėl rizika jam atrodo absurdiškas dalykas.
Kadangi pirmadienį A. Choudray niekas nė trupučio nevaržė, tai jis dėstė visam pasauliui pačią radikaliausią doktriną, kurios užkerėti savižudžiai sprogdintojai prieš mėnesį įsimaišė į nieko neįtariančių nelaimėlių britų minią.
Ką A. Choudray atsakė Europa žurnalisto S. Sackuro asmenyje? BBC tautinė tolerancija yra viena iš neatšaukiamų vertybių, o žodžio laisvės ir kitų universalių žmogaus teisių čia paisoma labai kruopščiai, tai žurnalistas netgi neprisiruošė to dievobaimingo žmogaus paklausti, o kokio velnio jis čia atsibastė, kodėl gyvena apsuptyje tų, kurių nekenčia? Gal tada būtų išgirdęs nedviprasmišką paaiškinimą, kas šiuo metu vyksta Vakarų demokratiniame pasaulyje, bejėgiame apsiginti nuo karo, kuris persikėlė į jo teritoriją.
Ką Europa gali priešpastatyti A. Choudray Alachui, kuris žada rojų už kiekvieno netikėlio galvą? Kvietimą Turkijai įstoti į Europos Sąjungą, kad dar labiau praskiestų kitatikiais savo gatves ir metro, kad apsijuosę sprogmenimis teroristai taptų dar menkiau atpažįstami?
Senuko Romos Popiežiaus balsas Europoje vos girdėti, nors būtent jis dar mėgina telkti krikščionišką pasaulį skatindamas agresyviai ir gerokai jaunesnei, todėl veržlesnei islamo dogmai priešpastatyti savo tikėjimą.
Tačiau dauguma Europoje laiko Vatikaną senų marazmatikų būstine, kuri vis dar priešinasi postmodernybei. Kas tau klūpos ant akmenų ir išsižadės malonumų, turtų Europoje, kuri džiugiai įteisina gėjų santuokas, aptarinėja eutanazijos pranašumus, ruošiasi klonavimui, kas kartu paėmus ištižusių europiečių gyvenimą (gal jo finalą?) padarytų dar neskausmingesnį ir smagesnį?
O Vakarų civilizacijos istorijoje jau yra taip buvę, ir ne kartą, kai ištižimas europiečiams neleido susitelkti, ir tada vietoje romėnų Italijoje apsigyveno simpatiški rudaakiai. Metalinis kolosas pasirodė beturįs tik molines kojas.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”