Praktikoje yra gausybė skirtingų vairavimo būdų, kuriuos vairuotojai gali pasirinkti važiuodami tomis pačiomis sąlygomis
Vairuotojai, pasirenkantys greitį, kuris labai skiriasi nuo vidutinio judėjimo greičio, dažniau tampa eismo įvykių dalyviais ir kaltininkais.
Optimalus greitis
Didelis greitis ir dažnas jo kaitaliojimas didina eismo įvykio ir sunkaus kūno sužalojimo tikimybę. Mat netikėtai kintančio greičio sąlygomis padidėja reikalavimai ir kitiems eismo dalyviams. Jie verčiami akylai stebėti ir reaguoti į nuolat besikeičiančią situaciją. Gerai, jei šalia važiuoja prityręs vairuotojas, o jei ne?..
Greitai važiuojantis automobilis sudegina daugiau degalų, išmeta daugiau dujų. Didėja ir jo keliamas triukšmas. Todėl tinkamiausio greičio pasirinkimas yra ideali priemonė siekiant kompromiso tarp optimalaus kelio laidumo, eismo saugumo ir aplinkos apsaugos.
Nukrypimas nuo vidutinio greičio
Važiuodami tomis pačiomis sąlygomis dažnai vairuotojai renkasi skirtingą greitį, o tai jau savaime didina eismo įvykio riziką. Jei automobiliai juda ta pačia kryptimi skirtingu greičiu, anksčiau ar vėliau kyla konfliktinė situacija. Pavyzdžiui, gali susidaryti automobilių spūstis, didinanti eismo įvykio tikimybę.
Tyrimai rodo, kad vairuotojai, kurių važiavimo greitis labai skiriasi nuo transporto priemonių srauto vidutinio greičio, kur kas labiau rizikuoja padaryti avariją negu tie, kurie laikosi vidutiniam artimo greičio. Vadinasi, rizikos laipsnis patekti į eismo įvykį vairuotojui, važiuojančiam didesniu nei vidutinis greičiu, yra didesnis negu tam, kuris laikosi greičio, artimo vidutiniam. Tą patį galima pasakyti ir apie vairuotojus, riedančius greičiu, mažesniu už vidutinį. Tada padidėja tikimybė, kad į jo mašiną atsitrenks iš paskos greičiau važiuojantis automobilis. Dar akivaizdesnis greičio skirtumas tarp automobilių ir dviračių, traktorių, vežimų, pėsčiųjų irgi didina eismo įvykio tikimybę.
Važiavimas dideliu greičiu
Daugiausia eismo nelaimių įvyksta lekiant dideliu greičiu. Ir jos būna itin skaudžios. Greitis verčia vairuotoją įsitempti ir sutelkti visą dėmesį į kelią. Net prityrusių vairuotojų, važiuojančių 100 km/h ir didesniu greičiu, pulsas būna 40 proc. dažnesnis negu tada, kai jie rieda 50-60 km/h greičiu. Todėl prie vairo sėdintis žmogus privalo gerai žinoti važiavimo dideliu greičiu ypatybes ir įvertinti jas praktikoje. Juk vien žvilgsniui nukreipti nuo vieno objekto prie kito reikia 0,15-0,33 sekundės. Per vieną sekundę vairuotojo žvilgsnis gali aprėpti ne daugiau kaip 3-6 objektus. Greitis šį skaičių dar labiau sumažina.
Prisitaikymas
Sumanus vairuotojas greitį moka pasirinkti atsižvelgdamas į kelio sąlygas ir aplinkybes: kai galima, važiuoja greičiau, kai būtina – lėčiau. Ir jokių netikėtumų. Neleiskite, kad jus kas nors užkluptų netikėtai. Todėl būtinai nuolat mąstykite, ką gali padaryti kiti. „Galvok už kvailį”, – ši sena tiesa puikiai tinka ir kelių eismui.
Intensyvumas
Važiavimo greitis priklauso ir nuo eismo intensyvumo. Kuo didesnis greitis, tuo didesnis turi būti atstumas tarp kolona važiuojančių automobilių. Vokietijoje atliktais tyrimais nustatyta, kad maksimalus kelio laidumas būna tada, kai transporto priemonių greitis siekia 50-60 km/h. Kuo didesnis greitis, tuo siauresnis matymo laukas. Tai – vadinamasis tunelio efektas.
Žinoma, vaizdai gali būti apgaulingi, ypač važiuojant dideliu greičiu, temstant arba tamsiu paros laiku, dėl prasto oro pablogėjusio matomumo sąlygomis, kai apakina priešpriešiais riedančio automobilio šviesos, įveikiant kelio pakilimus, nuolydžius, vingius, kai iškreipiama perspektyva. Visais tais atvejais priešpriešinių ir pakeleivingų automobilių atstumą bei greitį vairuotojas įvertina gana klaidingai.