Kai pavasarį, sakykime, stiprūs Punios ūkininkai Algimantas Žemaitis ar Albertas Jusas išsirengia į laukus, iš jų gali išgirsti labai paprastus žodžius: „Atėjo laikas sėti”, „Pradedu pavasario darbus”. Įdomu, kokia būtų mūsų šypsena, jei kuris nors pasakytų: „Atėjo laikas pavasario darbais stiprinti Lietuvą, kurti jos rytojų”, „Stiprinsime valstybės ekonomiką, kelsime ją į aukštesnį lygmenį”. Žinoma, tuose žodžiuose galėtume surasti ir tiesos, tačiau mūsų kaimo žmonės šitaip niekada nekalbėjo. Jų žodžiai apie darbus visada esti paprasti, nuoširdūs, o pati ūkininko kalba nereikalauja jokių pagražinimų, įmantrybių, nes tai būtų paprasčiausios šiukšlės tarp žodžių apie gyvenimą, kuris nelengvas, bet visiems aiškus, tarsi padėtas ant saulės apšviesto delno.
Didis indų tautos švietėjas Rabindranatas Tagorė visada įtariai žiūrėjo į ne laiku, be saiko, įkyriai kartojamus gražius žodžius. Dažniausiai, sakė jis, po gražių žodžių kruša kas nors slepiasi, o šiaip jie vartojami kaip papuošalai nuodėmei pridengti. Jeigu prisiminsime, kad senovės skulptūrose figos lapeliu buvo pridengiamos „nuodėmingos” kūno vietos, tai figmedžio lapas ilgainiui tapo savotiškos priedangos simboliu, kai visi žino, kas už jo paslėpta.
Gyvenimas nėra toks sudėtingas, kad negalėtume atskirti, kur yra figos lapas, o kur tai, ką tuo lapu norima pridengti.
Vakare įsijungęs televizorių ir paskendęs alaus reklamose, imi abejoti, ar tik ne alus judina visą mūsų nedidelės valstybės gyvenimą. Jis padarytas didžiausiu krepšinio draugu, be jo, pasirodo, negali apsieiti jokios varžybos, didžiausi miestų renginiai. To dar maža, pasirodo, jei tikėsime reklama, be jo negali gyventi nė vienas lietuvis. Štai ant apsemto namo stogo sėdi, regis, išpurtusiu nuo besaikio alaus gėrimo veidu šeimos galva, o šeima išplaukia valtimi iš apsemtos sodybos. Šeimos galva neplaukia ne todėl, kad nori saugoti gimtuosius namus, bet tik dėl dar neišgertų, į šaltą vandenį nuleistų butelių alaus. Sūnus, pamatęs, jog tėvas, valčiai toli nenuplaukus, skuba iš vandens traukti alų, šoka iš valties ir plaukia atgal. „Už tai, kad lietuviai taip myli savo žemę!” – ragina gerti alų ir komentuoja ekrane atspindėtus įvykius nuoširdus komentatorius.
Kad dažnas lietuvis jau paskendęs vyno stiprumo aluje, žinome visi. Alkoholikų niekas negali suskaičiuoti, nes jie savęs taip nevadina, o gydymo įstaigų statistika sukeltų tik graudų juoką. Ir tai, jog alaus ar degtinės niekas prievarta į burną nepila, taip pat visi žinome. Kiekvienas, kaip ir Hamletas, turi teisę pasirinkti: gerti ar negerti – štai klausimas koksai! Tad ir aludariams, degtindariams neturėtume reikšti kokių nors priekaištų. Laisvė ir demokratija laisvosios rinkos sąlygomis. Rūpintis nuo gėrimo gerokai papurtusios tautos rytdiena palikta Valančiaus blaivininkų draugijai, o tai, kad ji neturi pinigų išplaukti į plačius žiniasklaidos vandenis, kaip tai kasdien gali padaryti aludariai ir degtindariai, yra jos, o ne Seimo, Prezidento ar Vyriausybės rūpestis. Politikams rūpi apsiplauti vos ne kasdien apsidergiamą savo reputaciją ir kaip nors padidinti tarsi kelnės be diržo smunkančius reitingus. Be to, nė vienas iš didelio jų būrio dar nėra prakalbęs apie blaivybę ar alkoholizmo pavojų tautai. Jie vis „stiprina Lietuvą”, „kuria valstybės rytdieną”, „veda į Europą”, „tarnauja tautai”.
O štai aludariams ir degtindariams vis nepakanka pelno. Į reklamos srautus įpinama vis naujų ir vis spalvingesnių figos lapelių. Jau niekas nesistebi, kad ant degtinės butelių švyti karalių vardai, tarsi jie būtų buvę patys didžiausi alkoholikai, kad ten gali pamatyti iš kultūros fronto atklydusius ir kvaileliais apsimetusius „tris tigrus”, kad jaunas lietuvis televizoriaus ekrane plaukia per marias atgal prie namo dėl neišgerto butelio alaus. Šitokiame sraute gali tikėtis visko: kažin ar neatsiras „Brazausko” pipirinė, „Adamkaus” vyšninė, „Vytauto Didžiojo” ruginė, „Gedimino kalno” alus, „Lietuvos Atgimimo” kvietruginė.
Reklamos reikalingumo niekas negali paneigti. Tačiau kai tas srautas ima nešti dvokiančias putas, papuoštas kartais gerai, o kartais ir kvailai sugalvotais žodžiais ir vaizdiniais, kam nors turėtų rūpėti, kur stengiasi nunešti tas srautas jaunus žmones, vaikus, kurie dar neturi tvirto supratimo apie vertybes, gyvenimo būdą, savąją rytdienos Lietuvą.
Man labiausiai įsiminė televizinė „Utenos” alaus reklama, kur estas su buteliu alaus, užkištu už kelnių diržo, nudžiugina prie jo stipriai prisiglaudusią panelę: „Oho!” Tai gražus vyriškos stiprybės ugdymo pavyzdys: kas žino, gal greitai ateis laikas, kai daugelis gėrėjų galės pasididžiuoti tik tuo buteliu alaus smunkančiose kelnėse? Šito reklamos kūrėjai, matyt, nenorėjo pasakyti, bet, nuėmus figos lapelį, įsižiūrėjus į kvailoką gėrėjo veido išraišką, akylesniam žiūrovui to net aiškinti nereikia.
Petras Naraškevičius