Dažnai sakoma, kad draugai – jaunų dienų palydovai.
Vaikystėje, mokyklos suole ar studijų metais užsimezgusios pažintys išlieka visą gyvenimą.
Bet ar tikrai?
Ar tai aktualu šiais kosmopolitizmo laikais?
Jei – taip, į ką tos draugystės pavirsta?
Tarp mūsų, mergaičių
Labai anksti tikra draugystė užsimezga tarp mergaičių. Jos turi geriausias drauges, kurioms patiki savo paslaptis apie pirmuosius bučinius ir pasimatymus.
Kiek ūgtelėjusios organizuoja pižamų vakarėlius, o galiausiai – mergvakarius.
Vėliau ta draugystė perauga į trumpus susibėgimus prie kavos ar bendras šeimos iškylas. Kitaip tariant, pereinama į lapučių-kumučių (plepučių) stadiją.
Dar vėliau – bendravimas vis mažėja, slopsta. Buvusį laisvą laiką, skirtą pasiplepėjimui su draugėmis, užpildo santuokos rūpesčiai, vaikų ligos, senstantys tėvai.
Būtina puoselėti
Vėliau, ūgtelėjus atžaloms, kada atsiranda daugiau laisvo laiko ir sugrįžta noras bendrauti, dažnai jau nebebūna su kuo..
Taip jau yra.
Draugystę, kaip lepiausią gėlę, reikia nuolatos puoselėti, prižiūrėti. Vos pajutusi atsakomybės stygių, ji pradeda vysti. Ir ne visuomet pavyksta ją vėl atgaivinti.
Su vyrais – kitaip. Jų draugystė nepalyginamаi tvirtesnė nei moterų.
Sakykite, ką norite, bet jei vyrai susidraugavo, tai iki tol, kol mirtis juos išskirs.
Na, nebent kokia nelaba mergina, lyg juoda katė, perbėga dviejų draugų kelią. Tada ir jie pasuka į skirtingas puses….
Kenčia vienišiai
Didžia dalimi bendrų poros draugų likimas sprendžiasi sukūrus šeimą. Daliai jų durys plačiai atveriamos, o kitiems – užtrenkiamos palei nosį.
Dažniausiai šioje situacijoje kenčia draugai vienišiai. Iš dalies nesmagiai jaučiasi jie patys: visi tvorom-porom, o aš vienas-užu jos.
Tie, kurie nugali vienatvės kompleksą, dažnai tampa ištikimais poros draugais. Toks bičiulis dažnai lydi sutuoktinius į gamtos išvykas, ragauja pirmą kartą gaminamus kepsnius. Neliūdna ir sutuoktiniams – ištikimam draugui galima ieškoti poros ir panašiais rūpesčiais užsiimti.
Draugai – „valandininkai”
Ar susimąstėte kada, kas laukia kitokios kategorijos draugo – „valandininko”? To su kuriuo susibėgate tik arbatos ar kavos.
Jis nedalyvauja šeimyniniame jūsų gyvenime, gal net nepažįsta jūsų sutuoktinio, nėra buvęs pas jus svečiuose.
Kaip kitaip jį dar pavadinsi? Tiktai draugas – „valandininkas”. Kad ir kiek valandų su juo praplepėsite, matyt, anksčiau ar vėliau išauš paskutinioji draugystės akimirka.
Toks dėsnis: tų, kurių mes neprisileidžiame, atstumiame.
O būdamas draugu „valandininku” taip pat apsvarstykite, ar tenkina jus toks statusas: nieko neįpareigoju ir neįsipareigoju, kai turiu kiek laisvo laiko, galiu pasėdėti ir su tavimi…
Su bet kuo „neprasidedame”
Ar tiesa, kad noras draugauti su amžiumi vis labiau mažėja?
Taip, mes vis sunkiau į savo asmeninę erdvę įsileidžiame naujus žmones. Ilgiau ir atsargiau juos tyrinėjame, analizuojame, kol pasakome: taip, jis savas, galiu juo pasikliauti.
Gyvenimiška patirtis mums neleidžia „prasidėti” su bet kuo.
Bet noras bendrauti niekur nedingsta. Todėl mieliau bendraujame su tais, kurie arčiau mūsų. Jei nepasiekiame buvusių mokyklos draugų, susibičiuliaujame su panašiai mąstančiu bendradarbiu ar „atsinešame” pažintį iš tų laikų, kai lankėme vairavimo kursus.
Senoliai – nelaimingi
Kiek sunkiau kontaktuoja vyresnio amžiaus žmonės. Dažnai jų draugyst, suardo mirtis, dalis draugų išvažiuoja į tolimus kraštus pas emigravusius vaikus.
Likę vienut vienutėliai senoliai jaučiasi labai nelaimingi.
Anądien laiptinėje sutikta močiutė guodėsi, kad liko vienui viena. Vakarais ją guodžia kiek įdomesnis filmas retkarčiais iš Amerikos pasigirstantys vaikų skambučiai.
„Pati ten važiuoti nenoriu, – sakė 75-erių metų Angelina. – Nei kalbos moku, nei veiklos turėčiau, o čia man viskas sava, žinoma, tik kad liūdna”, – graudinosi senolė.
Monologui – ne!
Viena rimčiausių draugystės pabaigos priežasčių – egocentrizmas.
„Jis galvoja tik apie save. Atsiranda tik tada, kai jam reikia”, – taip retsykiais bičiuliai vienas kitą kaltina.
Kažin ar ilgai tvertumėte su draugu, kuris dėl mandagumo pasidomėjęs kaip jūs laikotės, uoliai porina savo džiaugsmus ir negandas jums neleisdamas nė įsiterpti.
Kitą kartą prieš susitikdamas su tuo žmogumi, gerai pagalvotumėte, ar tikrai norite klausytis keleto valandų monologo.
Nepamirškite, draugystei būtinas abipusis ryšys: duoti-imti. Jei to nėra, vadinasi kažkas negerai.
„Nepameskite” pažinčių
Paklauskite savęs, kada paskutinį kartą padarėte savo bičiuliui ką nors malonaus?
Kada jį kvietėte į svečius, teiravotės, kaip jam sekasi, padėjote sunkią minutę?
Daugeliu atvejų anksčiau įgytos pažintys ilgainiui „pametamos”. Rečiau bendraujantys draugai pamiršta informuoti, kad pasikeitė jų telefono numeris, gyvenamoji vieta. Todėl nieko keista, kad ilgainiui lieka vienui vieni.
Ne veltui sakoma, kad popierius viską ištveria ir niekam nieko neišduoda. Pasikliaukite telefonų knyga. Rašykite į ją visų bičiulių adresus. Vienatvės valandą ji gali tapti tikru išsigelbėjimo šaltiniu. Iš senų laikų užsilikusi pažintis gal jūsų ir neišvaduos iš vienatvės liūno visam laikui, bet tai dienai nuotaiką tikrai praskaidrins.
Prarastas rojus
Bičiulių netenkama ir pakeitus gyvenamąją vietą.
Anksčiau prie dažno kaimynų durų varstymo įpratę kaimo žmonės kiek sutrinka persikėlę į miestą, pas savo vaikus.
Čia nei draugų, nei kaimynų. Kiekvienas sau, kiekvienas skubantis, lekiantis. O tu, senyvas žmogau, lauk, kol visi po darbų sugrįš ir vėl greitai į savus kampus užsidarys.
Nuo seno žinoma, kad garbaus amžiaus žmogui nepatartina keisti įprastos aplinkos. Ten, kur jis gyvenimą susikūrė, ten jį ir užbaigti turėtų.
Todėl reikėtų pagalvoti, kurie yra vienišesni: ar tie, kurie vienui vieni nuo vaikų savo įprastą gyvenimą gyvena, ar tie, kurie kartu su vaikais ankstesnių dienų prisiminimais gyvi.
Ne visuomet vienišiausias – kaimo žmogus. Jis turi kaimynus, gyvulius ir karts nuo karto užsukantį paštininką. Labai dažnai vaikai šio prarasto rojaus neatstoja.