Klaipėdos vandentiekio vandens tyrimo laboratorija ne tik kiekvieną dieną kontroliuoja vandentiekio vandens kokybę. Laboratorijos chemikės ištiria ir klaipėdiečių atneštą vandenį.
Vasarą geriamas ir ne vandentiekio vanduo: žmonės važiuoja iškylauti į gamtą, vežasi ten parduotuvėse parduodamą patogiai išpilstytą vandenį.
Akcinės bendrovės „Klaipėdos vanduo” Geriamojo vandens laboratorijos vedėja Irena Getautienė sutiko įvertinti įvairaus mūsų geriamo vandens kokybę.
Šaltinio
– Nuo senų laikų kai kurie klaipėdiečiai, ypač gyvenantieji pietinėje miesto dalyje, įpratę semtis ir neštis namo šaltinėlio, trykštančio netoli Rimkų, vandenį. Žinodami tai mes kartais patikriname jo kokybę, nors mums tai ir nebūtų privaloma. Iš esmės tai nėra blogas vanduo, jo kokybė dažniausiai gali būti sulyginama su mūsų vandentiekio trečiosios vandenvietės vandeniu. Pagrindinė bėda – šio šaltinio vandenyje daugoka fosfatų, keturis-penkis kartus daugiau nei vandentiekio vandenyje.
Be to, dažnai po lietaus atsiranda bakteriologinis užterštumas, drumstumas, pasikeičia spalva. Taigi to vandens charakteristikos, palyginti su vandentiekio, svyruoja. Todėl sakyčiau: gerti jį galima, bet, taip sakant, savo rizika.
Filtruotas vandentiekio
– Kai kurie sveikata labai susirūpinę klaipėdiečiai vandentiekio vandenį dar papildomai filtruoja. Filtrų pardavėjai yra sukūrę efektyvų rinkodaros tinklą, dažna šeima bute tokį filtrą turi. Paprastesnieji filtrai gerai išvalo vandenį, tačiau jį „nuskurdina” – vanduo juk neturi būti visiškai be mineralų, antraip sveikiausiu laikytume distiliuotą vandenį, o juk taip nėra. Todėl brangesnieji filtrai dar papildomai vandenį mineralizuoja. Tada jo savybės labiau atitinka organizmo poreikius. Taip filtruotą vandenį geriantiesiems norėčiau priminti, kad jo nederėtų ilgai laikyti. Gavęs sąlytį su oru, vanduo gauna ir bakterijų, stovinčiame vandenyje jos dauginasi. Mūsų tirtame vandenyje kolonijas sudarančių vienetų skaičius siekdavo nuo tūkstančio iki šešių tūkstančių vienetų mililitre. Noriu nuraminti: tai ne pavojingos žarnyno bakterijos, bet geriau, kad ir jų nebūtų.
Išpilstytas iš parduotuvės
– Tyrėme vieną populiarią išpilstyto vandens, parduodamo prekybos centruose, rūšį. Iš esmės tai kokybiškas vanduo, tik mangano jame keturiskart daugiau nei norma. Pagal kai kurias charakteristikas manome, kad tai gali būti papildomai valytas mūsų pačių vandentiekio vanduo. Tik, akivaizdu, jie neturi tokio numanganinimo įrenginio, kurį mes ką tik pradėjome eksploatuoti, todėl ir mangano čia daugiau. Naujos šio vandens partijos – jeigu ta firma pilsto mūsų vandenį, – jau atitiktų naująsias šio metalo higienos normas.
Iš gręžinio
– Kartais naujų individualių namų kvartalai, kuriems iki vandentiekio tinklų toloka vesti komunikacijas, siekia įsirengti savo gręžinius. Tyrėme vieno tokio gręžinio Plytinės rajone vandens kokybę. Keista, tačiau ten siurblinėje radome šiokį tokį bendrąjį bakteriologinį užterštumą. Ne koliforminių bakterijų, ne žarninių enterokokų, bet tai vistiek kelia nerimą. Jų neturėtų būti, nebent vanduo kažkokiu būdu ten gauna sąlytį su oru. To gręžinio vandenyje taip pat viršytos geležies ir, tai svarbu, amonio normos.
Manau, kad nuosavas gręžinys – tai sprendimas „iš bėdos”. Užtikrinti stabilias vandens charakteristikas, tinkamą technologinę jo paruošimo kultūrą tokiomis sąlygomis nėra paprasta. Manyčiau, kad optimaliausias sprendimas šiems gyventojams vistiek būtų anksčiau ar vėliau prisijungti prie miesto vandentiekio tinklų ir taip užsitikrinti stabilią geriamojo vandens kokybę.
Iš čiaupo
– Aš pati, kaip ir dauguma klaipėdiečių, geriu trečiosios vandenvietės vandenį iš čiaupo ir nenaudoju jokių filtrų. Tačiau gali būti, kad kai kuriuose namuose dėl vidaus tinklų nepriežiūros vanduo nėra toks geras kaip šviežiai paruoštas mūsų vandenvietėje. Tokiu atveju pats paprasčiausias ir pigiausias būdas būtų praplauti namo vidaus vamzdynus, ir gersite vandenį, niekuo nenusileidžiantį savybėmis brangiam specialiai pirktam ar paruoštam.
„Vakarų ekspresas”