Iki vakarinio Europos pakraščio, jei laikysime juo Prancūzijos Bretanę, iš Lietuvos važiuoti autobusu su reikalaujamais sustojimais viso labo – trys paros. Čia netoli Atlanto vandenyno jau daug šimtmečių gyvuojančiame miestelyje Kempė (Qimper) šiemet liepos antrojoje pusėje galima buvo pamatyti beveik visų Europos tautų žmonių. Tradiciniame, jau 42-ajame, folkloro festivalyje „Europiada” savo šalių tautinei kultūrai atstovavo puspenkto tūkstančio europiečių, susibūrusių į 200 kolektyvų.
Autentiškumo nesivaikė
Festivalis – didžiulis renginys, kurio kiekvieną detalę sunku būtų susekti. Dažnas jį stebėjęs ar jame dalyvavęs kreipia dėmesį į tai, kas jam įdomiausia. „Europiadoje” tautos pristatomos įvairiausiais būdais. Tai muzika, tautodailė, šokiai, dainos, tautiniai drabužiai, muzikos instrumentai, net senosios buities atributai bei bendravimo būdas. Tik visos šios detalės drauge atspindi tautos būdą, temperamentą.
Festivalio rengėjai reikalauja laikytis iš anksto numatyto scenarijaus, kuris mažai keičiamas kasmet kartojasi vis kitoje šalyje. Tačiau organizatoriai griežtai nereikalauja rodyti tik senąją, kiek įmanoma autentišką savo šalies ar regiono kultūrą. Todėl šalia folkloro kolektyvų galima buvo pamatyti liaudies muzikos bei šokių kolektyvų ir net pučiamųjų orkestrų pasirodymus, kurie su senąja liaudiška tradicija mažai ką beturi bendro. Tą patį galima pasakyti ir apie drabužius, kurias vilkėjo festivalio dalyviai. Dauguma stengėsi parodyti kuo egzotiškesnių tautinių drabužių detalių, kuo įvairesnių, galinčių sudominti ir net nustebinti. Šiemet tikrajam savo tautos folklorui atstovavo ne daugiau nei pusė festivalio dalyvių, tačiau tai nė kiek nesumenkino renginio vertės.
Nustebino rauda
Pernai „Europiada” vyko Latvijoje, gal todėl net 16 kolektyvų iš šios šalies nepabūgo ilgo kelio iki Bretanės. Lietuvos tautinę kultūrą demonstravo penki kolektyvai. Tai tautinių šokių kolektyvas iš Vilniaus „Neris”, palangiškiai šokėjai „Bočiai”, folkloro ansamblis iš Pakruojo rajono „Pamūšis”, šilutiškių vaikų dainų ir šokių kolektyvas bei Klaipėdos universiteto Menų fakulteto folkloro ansamblis „Auksodis”.
Kolektyvai kelis kartus koncertavo miesto aikštėse, tačiau atsakingiausias buvo vos tris minutes užtrukęs pasirodymas stadiono aikštėje. Šį koncertą žiūrėjo ne tik festivalio svečiai bei dalyviai, bet ir akylai stebėjo „Europiados” organizatoriai. Keli dainos posmai ir trumputė klaipėdiečių sutartinė privertė stadioną ūžti, tačiau ši reakcija neprilygo ovacijoms, prapliupusioms po „Auksodžio” vadovės Rūtos Vildžiūnienės atliktos raudos. Festivalio organizatoriai tikino girdėję ir matę daug originalių pasirodymų, tačiau tokio archaiško ir tikroviško prisipažino dar nepatyrę. R.Vildžiūnienė yra viena iš nedaugelio Lietuvoje folkloro specialistų, puoselėjanti neiškraipytą dainuojamąjį paveldą, kurį savo galingu balsu sugeba atkartoti ir išmokyti šio meno savo auklėtinius.
Specialiai festivalio dalyvių šalis reprezentuoti įrengtame forume tautodailininkai rodė ir pardavinėjo savo dirbinius. Trys klaipėdietės gintaro meistrės mūsų šalies stendą papuošė dirbiniais iš Baltijos aukso.
Auksodiškiams sekėsi
Penkias dienas nuo liepos 20 iki 24 dienos užtrukęs festivalis neleido nuobodžiauti jo dalyviams. Klaipėdiečius „Europiadoje” globojo bretanietis Kristianas le Coeur. Kadangi šis ponas buvo be galo malonus ir nepaprastai nuoširdžiai bendravo, jo sunkios pavardės lietuviai nekraipė, vadino tiesiog vardu. Laisvą dieną Kristianas organizavo išvyką į Pont – Aveno miestelį, kur ilgą laiką gyveno bei kūrė Gogenas, ir žvejų kaimelį, kurio vaizdas niekada neišsitrins iš atminties.
Kristianas išmokė klaipėdiečius gurmaniškai mėgautis austrėmis, o lietuviai jį – plikyti kavą be filtro. Mat prancūzai užpliko kavą per filtrą ir geria ją be nuosėdų, taip neleisdami kavai atiduoti gėrimui visą aromatą. Santūrus ir nuolat besišypsantis vadovas nustebino, kai atsisveikinimo išvakarėse iš namų atsigabeno dar senelio nešiotą bretanietišką švarką. Vietomis apkapotas kandžių drabužis kaip nulietas gulė ant elegantiškojo Kristiano pečių. Išvirkščioji švarko pusė įrodė, kad siuvinėta juosta po krūtine – tikrai Kristiano močiutės darbas.
Skirtingai nuo kitų kolektyvų, auksodiškiai buvo apgyvendinti penkiolika kilometrų nuo Kempė ant Atlanto vandenyno kranto senoje pilaitėje. Dukart per parą priplūstantis ir atsitraukiantis vandenynas stebino neįprastais vaizdais, kiekvieną laisvą minutę klaipėdiečiai išnaudojo maudydamiesi sūriame, knibždančiame gyvų būtybių Atlante. Vos žengi žingsnį, vis pataikai ant kokios žuvies ar krevetės.
Visus šiuos malonumus ansamblio nariai įvertino dar labiau, kai išgirdo apie kitų mūsų tautiečių nuotykius. Kažkuri lietuvaičių grupė buvo apgyvendinta vienoje mokyklos salėje su latvių kolektyvu. Jau pirmąjį vakarą latviai nuo lietuvių atsitvėrė siena ir stengėsi nebendrauti. Kai vakare lietuviai tyliai užtraukė dainą, latviai griežtai pagrasino – jeigu tuojau pat nenutils, po poros minučių jie iškvies policiją.
Kažkam iš lietuvių nepasisekė dar labiau. Pakeliui į Bretanę grupė susipyko su vairuotojais, ir šie atsisakė kolektyvą vežti toliau, palikę žmones Paryžiaus priemiestyje. Kuo baigėsi šis nesusipratimas, neteko sužinoti.
Apkaltino priekabiavimu
Vos tik atvykę į Kempė klaipėdiečiai tapo gyva festivalio legenda. Pirmąją dieną visi kolektyvai rinkosi didžiulėje aikštėje, kur tilpo daugybė autobusų. Kol vadovai prisistatė organizatoriams, auksodiškiai miklino kojas, žaisdami gaudynių. Muzikantas Vladas pavaišino nežinia iš kur atsiradusį didžiulį juodą šunį lietuviškos dešros gabalėliu ir taip jį papirko. Netrukus linksmasis šuo laigė iš paskos auksodiškiams, todėl visi nusprendė, kad tai lietuvių atsivežtas augintinis. Praėjo dar pusvalandis ir prie Rūtos Vildžiūnienės priėjo elegantiška prancūzė, vedina išpuoselėta kalaite. Moteris mandagiai atsiprašė ir paprašė pririšti mūsų šunį, nes jis turįs intymių ketinimų jos kalaitės atžvilgiu. Tik po ilgų aiškinimų Kristianas sugebėjo įtikinti moterį, kad šuo ne mūsų. Tikrąjį šeimininką padėjo rasti žetonas ant keturkojo kaklo.
Pirmasis mūsų pamatytas tualetas Kempė nedaug tesiskyrė nuo mažų Lietuvos miestelių stočių tualetų. Tada dar nežinojome, jog visai šalia laukė išrikiuota eilė naujutėlaičių kvepiančių biotualetų. Kai į aikštę sugužėjo daugiau nei šimtas autobusų, o iš jų išgriuvo keli tūkstančiai sėdėjimo nukamuotų žmonių, nenuostabu, kad nedidukas baltas namelis paplūdo amoniaku dvokiančiu skysčiu. Netrukus ant baltos sienos atsirado juodas užrašas lenkų kalba: „Dieve, padėk mums tai ištverti!”
Sujungė šokis
Jau pirmąjį vakarą visi „Europiados” dalyviai išmoko šokti bretanietišką šokį. Sausakimša Kempė rotušės aikštė vilnijo vienodu ritmu. Dūdmaišių muzika, perpinta moderniaisiais roko elementais, privertė kiekvieną čia atsidūrusį susikibti mažaisiais piršteliais ir darnia eile trepsėti nesudėtingą šokio žingsnį. Viena klaipėdietė vėliau prisipažino, jog jai šis šokis pasirodė panašus į mistines sektantų apeigas. Tačiau kai mergina pati stojo į šokančiųjų būrį, suprato šokio esmę – būti drauge su visais, jausti minią per du žmones, į kurių pirštus pats laikaisi įsikibęs.
Bretaniečiai mielai įsijungdavo į lietuvių ratelius ir šokius. Mieli, nuolat besišypsantys, smalsūs, jautrūs žmonės – taip kalbėjome apie paslaptingo Bretanės krašto žmones. Dažniausiai girdėtas dialogas festivalio dienomis buvo toks.
– Sveiki, galiu jus nufotografuoti?
– Mielai.
– Iš kurios šalies atvykote? Puikiai atrodote, malonu susipažinti.
Daiva Pauliukevičienė
😛