Kodėl „trejetukininkams” sekasi?

„Pats efektyviausias būdas užgniaužti vaiko valią – tai sukelti jam kaltės jausmą… Liberalios ir „progresyvios” auklėjimo sistemos nepajėgė pakeisti šios situacijos taip, kaip įprasta manyti…

Kadangi socialinis ir tėvų autoritetas siekia nuslopinti jo valią, spontaniškumą ir nepriklausomybę, vaikas, kad išsigelbėtų nuo šio slopinimo, kovoja su autoritetu… Jis kovoja ne tik už savo išsilaisvinimą nuo gniuždymo, bet ir už laisvę būti pačiam savimi, o ne automatu. Vieniems vaikams ši kova sėkmingesnė nei kitiems, bet tik nedaugelis pasiekia visiškos sėkmės.” Erikas Fromas

Jeigu tai būtų atskiri atvejai, o ne tendencija, aš apie tai nerašyčiau. Tačiau nesukime akių nuo, galimas daiktas, kažkam nemalonaus, tačiau visiškai akivaizdaus fakto, kad gyvenime sėkmingesni tie žmonės, kuriems nesisekė mokykloje.

Kodėl socialiniame gyvenime į kalną dažniausiai kopia „trejetukininkai”, o pirmūnai – rečiau? Kur pasideda pirmūnai?

Pirmūnai dažniausiai tampa samdomais darbuotojais. Kieno samdomais? „Trejetukininkų.”

Pirmūnams, kaip samdomiems darbuotojams, žinoma, nėra lygių: jie klusnūs, disciplinuoti, lengvai palenkiami, kuklios fantazijos, labiau vertinantys žvirblį rankoje nei briedį miške, atsargūs, bijantys padaryti bet kokią klaidą, bijantys nuobaudų, pasirengę dirbti už atlyginimą ir stabilumą… Žodžiu, idealūs samdiniai. Idealūs vykdytojai. Idealūs instrumentai svetimiems sprendimams vykdyti.

Gaunu daugybę laiškų iš žmonių, kurie nori pradėti savo verslą, bet bijo, kad jiems nieko neišeis. Ką aš jiems atsakau? „O kas jūs tokie, kad jums viskas pavyktų iš pirmo karto? Dievai?”

Niekam nepasiseka iš karto. Nusileiskite ant žemės. Niekam niekada iš karto nieko neišeina, išskyrus Dievą, žinoma. Nors, galimas daiktas, ir jam teko mažumėlę paplušėti, kai nutarė per keletą dienų sukurti pasaulį ir į save panašų.

Įžvelgiu keletą faktorių, kodėl „trejetukininkams” sekasi. Pavyzdžiui, jie mokykloje niekada nedarė to, kas jiems buvo neįdomu. Kad ir kaip mokytojai juos įtikinėjo, kaip tai jiems svarbu ir reikalinga.

Sunku išmokti ir perprasti tai, kas tavęs visiškai nedomina. O viskas iš eilės negali būti įdomu. Žinoma, pasitaiko genijų, kuriems įdomu ne tai kad viskas, bet daug kas; pavyzdžiui, Lomonosovui. Bet tokių pasitaiko oi kaip nedažnai. Na, negali vaikas būti daugiarankiu Šyva, nes ilgainiui jam tampa neaišku, kuo gi konkrečiai užsiimti?

Yra begalė žmonių, kuriems įdomu viskas, bet nieko konkretaus. Jie negali suvokti, kuo gi jie unikalūs. Taigi lieka daryti tai, ką pasakys kiti – dirbti samdomą darbą.

Dėl ko pirmūnai iškala viską iš eilės? Kad tėvai ir mokytojai liktų patenkinti. Taip formuojami samdomo darbuotojo įgūdžiai.

Apie šuniukus

Elgsenos pichologijoje žinomas paprastas eksperimentas. Tris šuniukų grupes auklėjo skirtingais stiliais. Su pirmaisiais buvo elgiamasi labai griežtai, antrieji buvo lepinami, o trečiosios grupės bandomiesiems taikomas ir toks, ir toks auklėjimo būdas – pagal situaciją.

Kaip manote, kurios grupės šunyčiai tapo labiausiai priklausomi nuo savo auklėtojų? Eksperimentas parodė, kad trečiosios.

Taigi – rimbo ir meduolio politika. Būtent šia politika grindžiamas ir tradicinis švietimas. Už teisingus atsakymus jis glosto galvelę, už neteisingus – baudžia. Ir daro vaikus priklausomus nuo kitų malonės. Jie stengiasi visur būti pirmi, visada gauti įvertinimą „puikiai”. O kūrybiškumas, originalumas? Nuslopinami visagalės sistemos.

Kuris pedagogas užsiims su „nestandartiniu” mokiniu, juo labiau – nemokamai? Pedagogui lengviau dirbti su „standartu”, todėl „nestandartiškumas” bus nuslopintas. Be to, jo neįmanoma įvertinti. Nėra kriterijų.

Bando išsiveržti

Tradicinis švietimas yra asmenybės prievarta. Net jeigu koks keistuolis pedagogas ir pabandys šioje sistemoje ką nors pakeisti savo nuožiūra, jis nieko nepakeis iš pagrindų. Sistema orientuoja mokinius į pažymį, atestatą, diplomą. Nuo atskirų pedagogų mažai kas priklauso.

Jeigu tradicinė švietimo sistema imtų orientuoti mokinius į rezultatą – asmeninių pajamų dydį, kūrybinį produktą, tam tikrą įgūdį ir pan., ji greitai sugriūtų. Dėl savo neefektyvumo. Tuomet tektų iš esmės keisti pedagogų motyvaciją. Pavyzdžiui, ekonominio instituto pedagogas tam tikrą laiką turėtų gauti komisinius nuo studento, kurį jis parengė, pajamų. Tuomet taptų aišku, ko jis vertas. Beje, panašiai dirba vokalo mokytojai Italijoje. Jie išmoko dainuoti ir įsipareigoja surengti dalyvavimą keletame koncertų. Už tai gauna procentą nuo būsimų mokinio kontraktų tam tikrą laiko tarpą.

Grįžkime prie „trejetukininkų”, kurie, vengdami moralinės prievartos, visomis jėgomis bando išsiveržti iš tradicinės švietimo sistemos, purtosi nepertraukiamo informacijos kimšimo ir bando gyventi pagal savo taisykles. Šitaip jie gelbsti savo valios potencialą ir psichologinį savarankiškumą, kuris vėliau jiems leidžia tapti stipriomis asmenybėmis.

Stipri asmenybė

Kas yra stipri asmenybė? Tai žmogus, atrandantis savo gyvenime savarankišką, idėjiškai ir ekonomiškai nepriklausomą užsiėmimą, pagrįstą jo asmenine iniciatyva, už kurią jis prisiima asmeninę atsakomybę. Ir moralinę, ir materialinę.

Tai žmogus, kuris negali niekam tarnauti ir nesijaučia kam nors ką nors skolingas ar įsipareigojęs, išskyrus patį save. Jo nepriversi daryti to, kas jam nepatinka. Jis nesikankina siekdamas pareigybės, laipsnio ir premijos, o susikuria savo nišą ir uždirba pinigus darydamas tai, ką jam patinka daryti.

Stipri asmenybė nėra po padu nei viršininkui, nei prezidentui, nei tėvams, nei vyrui ar žmonai. Ji visada sako „Aš” ir retai – „Mes”.

Silpni žmonės dažnai pasitinka stipriuosius su šakėmis, todėl, kad pastarieji „grasina” savo veiksmais stabiliam silpnųjų egzistavimui.

Štai jums pavyzdys. Kai Bilas Geitsas pareiškė, kad tos televizijos kompanijos, kurios neperkels savo veiklos į internetą, bankrutuos, nes filmus ir televizijos laidas bus galima žiūrėti internete – ką nori ir kada nori, ši naujiena sukūrė krūvą problemų tiems, kurie dirba žiniasklaidos rinkoje. Stipri asmenybė neleidžia ramiai gyventi kitiems. Ji sugalvoja vis ką nors nauja, ko nors siekia, ką nors keičia, nes tokia ji iš esmės.

Silpnas žmogus – priešingai: jis visą laiką siekia kažkokio nesuprantamo „stabilumo” (darbas – socialinės garantijos – pensija), bijo permainų, nemato tikslo, nekuria naujų projektų. Jis bijo stipriųjų, jo sieloje keroja pavydas, pyktis ir nuobodulys.

Samdiniais negimstama, jais tampama. Tiksliau – jie yra išugdomi. Nuo mažumės slopinant valią, išmušant iniciatyvą, verčiant pasyviai priimti svetimus sprendimus ir nuolat laukti bausmės už pasipriešinimą. Tokie žmonės užgniaužia savo pačių giesmę.

Silpnas galvoja: „Anie – dideli, stiprūs, protingi, jie sprendžia, ką ir kaip daryti, o aš ką… mažas, niekingas. Toks jau mano likimas, ką padarysi.”

Stiprūs žmonės mąsto visiškai priešingai: „Aš irgi didelis. Aš irgi galiu ir padarysiu.”

Suaugęs žmogus pats renkasi, kokiam jam būti: silpnam ar stipriam. „Tebūnie jums pagal jūsų tikėjimą.” Problema ne ta, kad mums trūksta talento. Problema ta, kad mes mąstome kaip silpni žmonės. Šis mąstymo būdas perduodamas iš kartos į kartą. Jis paralyžiuoja valią ir asmeninę iniciatyvą.

Silpnumo psichologija

Ar jūs linkite savo vaikams sėdėti tvankioje kontoroje, padalytoje pertvaromis, kad jų viršininkai galėtų stebėti, kuo jie užsiima? Kad kažkas svetimas valdytų didžiąją dalį jų laiko, kad jie kentėtų gąsdinimus atleidimu? Nuolat girdėtų: „Tu privalai tą ir privalai aną?”

„Na, ir kas? – pasišaipys kai kurie skaitytojai. – O man gerai taip, kaip yra, mane tenkina.” Štai jums silpno žmogaus atsakymas. Stabilumas. Atestatas – diplomas – darbo vieta – socialinės garantijos – pensija. Jam duok stabilumą. Stabilų darbą, stabilų atlyginimą, stabilią žmoną (vyrą) ir stabilią mirtį.

Nėra jokio stabilumo. Žmogus arba auga, arba degraduoja. Štai kodėl turtingieji vis turtingėja, skurdžiai vis skursta, protingi protingėja, o kvaili kvailėja.