„Ar esate apsidraudusi?” – nepamiršta paklausti trečius metus draudimo konsultante AB „Lietuvos draudimas” dirbanti gargždiškė Eugenija Andrejauskienė. Anksčiau turėjusi šeimos verslą moteris pripažįsta, jog drausti jai įdomiau negu prekiauti.
Kaip tapote draudimo konsultante?
Visa šeima auginome agurkus ir pardavinėjome turguje. Daugiausiai dirbo vaikai, o kai jie išėjo, verslo teko atsisakyti, nes vieniems su vyru buvo per sunku. Pradėjau ieškoti kito darbo. Reikia juk ir pensijai užsidirbti, ir šeimai…. Sūnus pradėjo studijuoti – labai reikėjo pajamų. Džiaugiuosi, kad išbridome iš skolų. Ir studentą sūnų galiu paremti.
Į draudimą atvedė viena pažįstama – labai man padėjo, drąsino, tikino, kad visko išmoksiu. Man svarbus kolektyvas, bendradarbių parama. Buvusi direktorė suteikė palankias sąlygas čia, nes pirmuosius metus nėra taip lengva dirbti, rasti klientų ir sudaryti daug sutarčių. Ir dabar, kai tik kyla kokių neaiškumų, skambinu bendradarbėms. Čia yra tokių, kurios ir po 20 metų dirba.
Ar padeda patirtis, kurios įgijote prekiaudama?
Draudimo prekė skiriasi tuo, kad negenda. Žinoma, iš pradžių teko daug mokytis, bet atsitiko taip, kad pradėjusi dirbti apdraudžiau nemažai pastatų nuo nelaimingų atsitikimų ir iš kompanijos gavau dovanų portfelį.
Džiaugiausi, kad šiam darbui man nereikėjo jokio pradinio kapitalo – tik žinių ir draugų paramos.
Sakoma, kad kiekvienas miestelis kaip kleboną, taip ir savo draudiką turi. Ar jaučiatės čia žinomas žmogus?
Kartais jaučiuosi. Žmonės mane atpažįsta, sveikinasi, vaišina kava. Labai malonu, kai žmonės manimi pasitiki, rekomenduoja pas mane apsidrausti ir savo draugams, kaimynams. Aš dabar į viską žiūriu per draudimo prizmę. Visur žmonių klausinėju, ar jie apsidraudę.
Turbūt draudikui svarbu išmanyti psichologiją?
Mokiausi bendravimo psichologijos. Visada žmogų išklausau, paklausiu, kokią šeimą turi, kur jis dirba, ar vaikučiai leidžiami į darželį, kokiu automobiliu važinėja. Labai svarbu pajusti, dėl ko jis nerimauja, ir pasiūlyti tinkamą draudimą. Būna, kad žmonės tiek išsikalba, atveria širdį, kad, rodos, nė patys artimiausieji tiek neatsivertų.
Sovietmečiu draustis buvo populiaru.
Tikra tiesa. Mūsų šeima tuomet būdavo apdraudžiama per vyro darbovietę. Ateidavo tada jau pažįstama tapusi draudikė. Niekada net nemaniau, jog ir pati tapsiu draudike. Neįsivaizdavau, kad šis darbas toks sudėtingas ir įdomus.
Beje, mūsų, žemaičių, charakteris panašus – esame labai konservatyvūs. Jei žmogus buvo anksčiau įpratęs draustis, tai jis drausis ir toliau. Be draudimo jis bijo gyventi. O jeigu niekada nesidraudė, tai tokį žmogų paraginti sunku.
Pas klientus važiuojate dviračiu?
Pinigų mašinai neturiu, o dviračiu važinėti labai mėgstu. Važinėdama dviračiu kaimo žmonėms atrodau paprastesnė ir artimesnė nei būčiau vairuodama BMW. Jaučiuosi tokia pat kaip ir jie, o tai padeda žmonėms atsiverti, nuoširdžiau bendrauti. Apskritai žmonės man yra labai geri ir nuoširdūs. Jie paklausia manęs, ar nepavargau važiuoti, o kai kelias slidus, rūpinasi, kaip aš grįšiu. Labai daug esu nuvažiavusi dviračiu ir daug pamačiusi. Kiek daug jis papasakotų, jei prabiltų…
Esu pripratusi prie dviračio ir visiškai nesigėdiju, kad nemoku vairuoti. Pas mus yra moterų, kurios ir po penkiolika, ir po trisdešimt metų dviračiu važinėja.
Nepasiklystate aplinkiniuose kaimeliuose?
Aš dirbu Dovilų seniūnijos teritorijoje. Paklysti niekada neteko, nes visada kaimynai pasako, kur kokį žmogų galima surasti. Žinoma, žiemą, kai oras prastas, su dviračiu jau sunkiau – tada stengiuosi padirbėti pačiuose Gargžduose, pavaikštau pėstute.
Daug bendraujate. Ar nesinori atsiriboti nuo žmonių?
Galiu bendrauti ir bendrauti. Tiesa, bendraudama su žmonėmis pati būnu gana santūri, stengiuosi labiau išklausyti žmogų nei pati išsikalbėti. O savaitgaliais, žinoma, ne tiek bendrauti tenka, kiek dirbti tai, ko nespėju darbo dienomis – skalbti, tvarkyti namus. Žinot, kaip moteriai yra. Bet namie manęs laukia anūkė.
„Vakarų ekspresas”